Tęsiasi Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ teminės diskusijos, kuriose per konkrečias valstybės raidai svarbas temas gilinami galimi Lietuvos ateities scenarijai. Šių scenarijų kontūrus  įvairių sričių ekspertai, mokslo, verslo, kultūros, visuomenės atstovai apibrėžė ateities scenarijų rengimo dirbtuvėse, kurias kovo mėnesį surengė Vilniaus universiteto (VU) ir Vyriausybės strateginės analizės centras (STRATA). Kiekviename iš šių scenarijų atsispindi ir šešios tolesnei valstybės raidai per artimiausius kelis dešimtmečius svarbios teminės dimensijos, kurias toliau analizuoja ir gilina konkrečios temos ekspertai.

Birželio 13 dieną Klaipėdos universitete vyko penktoji teminė diskusija „Klimato kaita ir mūsų santykis su aplinka ateityje“. Diskusijoje pranešimus skaitė ir panelinėje diskusijoje dalyvavo Vilniaus universiteto profesorius dr. Egidijus Rimkus, „Vilnius Tech” Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros docentė dr. Vaida Šerevičienė, VU geografijos ir kraštotvarkos katedros doc. dr. Ričardas Skorupskas, Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė, Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto vyr. mokslo darbuotoja dr. Loreta Kelpšaitė-Rimkienė; BAULAND direktorius Donatas Baltrušaitis.

Pasak STRATA politikos analitikės ir šios diskusijos koordinatorės Guodos Cibaitės, oro temperatūros augimas, prastėjanti dirvožemio kokybė, kylantis vandenyno lygis ir rūgštėjimas, dažnėjantys ekstremalūs gamtiniai reiškiniai ir stichinės nelaimės, bioįvairovės ir ekosistemų nykimas ir naikinimas, ozono kiekio stratosferoje mažėjimas, vandens trūkumas, klimato migracija, augantis sparčiai eikvojamų naudingųjų iškasenų poreikis, oro ir vandens tarša, plastiko tarša – tai tik keletas aplinkos problemų, darančių tiesioginį ir netiesioginį poveikį Lietuvai ir jos ateičiai.

„Žemės pereikvojimo diena, žyminti ribą, nuo kada pradedame naudoti planetos mums skirtus išteklius ateities kartų sąskaita, kasmet išaušta vis anksčiau“, – atkreipia dėmesį G. Cibaitė. Anot politikos analitikės, naujausias Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos vertinimas rodo, kad siekiant įgyvendinti bent mažiau ambicingus Paryžiaus susitarimo punktus ir pažaboti temperatūros kilimą iki mažiau nei 2°C, reikalingi sprendimai, liečiantys beveik visus šiuolaikinio gyvenimo aspektus. „Tolesnė aplinkos raida priklausys ne vien nuo išmetamųjų teršalų mažinimo ir technologinių sprendimų, bet ir nuo mūsų pasirinkimų – kaip gyventi, kokį santykį su gamta plėtoti, kokias bendruomenes vystyti, ko tikėtis iš politikos ir kokią ją formuoti. Atėjo metas paklausti – kaip Lietuvai nustoti gyventi ateities kartų ir kitų gyvybės formų Žemėje sąskaita, kaip prisitaikysime prie gilėjančios klimato krizės, kokios Lietuvos ir jos aplinkos norime 2050-aisiais ir kokius esminius pokyčius turime įgyvendinti.

Savo pranešime Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto prof.  Egidijus Rimkus įvardino tris pagrindines globalių aplinkosaugos problemų grupes, kurios tiesiogiai arba netiesiogiai veikia Lietuvą. Visų pirma tai – klimato kaita. Pasak klimatologo, klimato kaita tampa vis mažiau aplinkos problema, tik kai kurie populiariausi indikatoriais yra gamtiniai, tačiau jos priežastys ir svarbiausios pasekmės darosi vis labiau socioekonominės. Prie tiesioginį poveikį mums turinčių globalių aplinkos problemų profesorius priskiria ozono kiekio stratosferoje mažėjimą, vandenynų taršą ir rūgštėjimą, taip pat vandenynų ekosistemų niokojimą bei savaiminį nykimą. Tačiau daugybė žmonių sukeltų globalių problemų, anot profesoriaus, mus veikia netiesiogiai: per kainų augimą, padidėjusią migraciją, karus, nes visa tai lemia dirvožemio degradaciją, dykūmėjimą, gėlo vandens itin tankiai apgyvendintuose regionuose trūkumą, ekosistemų naikinimą ir savaiminę degradaciją, oro ir vandens taršą, didėjančius atliekų kiekius. Didėja ir sparčiai eikvojamų naudingųjų iškasenų – retųjų elementų, kurie būtini tvariai energetikai ir ekonomikai – poreikis.

Antroji problemų dalis yra regioninio masto aplinkos iššūkiai, kuriuos spręsti įmanoma tik regioninio bendradarbiavimo būdu. „Pavyzdžiui, ko gero vienintelis būdas spręsti didžiųjų upių ekologines problemas yra įvairių susitarimų pagrindu veikiantis baseininis valdymas, kai į sprendimų priėmimus įtraukiamos visos baseino valstybės. Ypač tai aktualu didelių upių žemupiuose esančioms šalims. Man sunku įsivaizduoti, kaip Lietuva sugebės užtikrinti Nemuno ir Neries, kurios teka per Baltarusiją ir Rusiją, vandens kokybę. Mes turėsime kliautis kaimynų geranoriškumu. Mes jau seniai neturime ko ten paklausti, kokios srutos ir kiek ilgai tekės šiomis upėmis. O jeigu kas nors nutiks Astrave?“, – svarsto klimatologas.

Trečia yra lokaliai generuojamų aplinkos problemų, kurios priklauso nuo mūsų, kurias mes galime ir turime spręsti, dalis. „Tai – mūsų pačių kuriama oro ir vandens tarša. Sparčiai vykdomas fizinis ir cheminis dirvožemio alinimas, augančios atliekų krūvos, miško ir pievų ekosistemų naikinimas ir fragmentavimas. Gal ir galima džiaugtis augančiais saugomų teritorijų plotais Lietuvoje, tačiau ar tai nelabiau primena gamtos uždarymo į rezervacijas, tarp jų dažnai paliekant aplinkosauginį vakuumą. Sugriovus gamtinį karkasą, saugomos teritorijos tampa kaip po pagalve laikomos santaupos, kurias lėtai, bet užtikrintai graužia infliacija“, – sako mokslininkas.

Ar technologijos išgelbės mūsų ateitį, kaip jos gali padėti sprendžiat aplinkosaugos problemas?

„Vilnius Tech” Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros docentė dr. Vaida Šerevičienė sako, kad technologijos ir inovacijos gali ir padės ateityje spręsti aplinkosaugos problemas, tačiau pabrėžė, kad jų kūrimo procesas taip pat turėtų būti tvarus, atitinkantis „žiedinės ekonomikos“ principus. VU geografijos ir kraštotvarkos katedros doc. dr. Ričardo Skorupsko nuomone, technologijų atsisakyti nereikėtų, tačiau svarbu, ką su jomis galima padaryti, o ko ne, o tai – jau žmogaus kultūros dalis: „Technologija iš vienos pusės palengvina mūsų gyvenimus, iš kitos pusės – padidina mūsų norus, ir čia yra bėda“, sakė R. Skorupskas. Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė pabrėžė, kad aplinkosaugos proveržio nebus įmanoma pasiekti net ir su technologijų pagalba be dviejų dalykų: pirmiausia reikalingas vartojimo įpročių pokytis, o antra  – kad vis dėlto saugant gamtą žmogui reikės išmokti atsitraukti ir palikti gamtą ramybėje.

Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto vyr. mokslo darbuotoja dr. Loreta Kelpšaitė-Rimkienė sako, kad technologijos savaime nėra blogis. Pasak mokslininkės, saugiausia ir „žaliausia“ energijos forma yra branduolinė energija, deja, dėl žmogaus klaidos sukelianti ir didžiausias ekologines nelaimes. „Žmonės turėtų siekti sumažinti savo klaidų tikimybę, o į gamtą reikia žiūrėti ne kaip į išteklių, kuriuos mes naudojame, bet kaip lygiavertį partnerį, kurį turime gerbti, mylėti ir tausoti“.

BAULAND direktorius Donatas Baltrušaitis pastebi, kad technologijos pirmiausia turėtų būti priemonė aiškių tikslų, taip pat ir gamtosauginių, pasiekimui. Pašnekovas paminėjo „smart city“ pavyzdį, kai pasitelkus technologijas galima surinkti įvairius duomenis, kurie padėtų politikams formuoti politikos kryptį, priimti argumentuotus ir tikslingus urbanistinius sprendimus tvarių miestų vystymui.

Diskusijos įrašą galima peržiūrėti – ČIA.

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ rengiama naudojant inovatyvų ateities įžvalgų (ang. Foresight) metodą. Planuojama strategijos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Pateikti projektą Seimui numatoma iki 2023 m. kovo 10 d. Strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Seimo Ateities komitetu, STRATA ir Vilniaus universitetu.