JAV bankas „Bank of America“ prognozuoja, kad iki šio šimtmečio pabaigos sidabrinės ekonomikos rinka sieks apie 15 trilijonų JAV dolerių. Sėkmingai dalyvauti tokio masto rinkoje – didžiulė galimybė Lietuvai. Tačiau dar dažnai, nesuvokiant senėjančios visuomenės kaip galimybės, žvelgiama į tai kaip į problemą. Kokios prielaidos Lietuvai dalyvauti sidabrinės ekonomikos rinkoje ir kokių politikos formuotojų bei verslo sprendimų reikia, kad galėtume sparčiau pasinaudoti galimybėmis, pasakoja Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausioji ekonomistė Laura Galdikienė.

„Agenda“ dalinasi straipsnių ciklu tema „Sidabrinis potencialas Lietuvoje“. Rengiant temą, laikomasi požiūrio, kad vyresnio amžiaus žmogus nėra našta, verčiau pilnavertis pridėtinės vertės valstybei kūrėjas. Sidabrinis – vyresnio amžiaus žmonių – potencialas temoje atsiskleidžia sidabrinės ekonomikos teikiamomis galimybėmis. Terminas „sidabrinė ekonomika“ apibūdina dėl specifinių vyresnio amžiaus žmonių poreikių atsiradusią naują prekių ir paslaugų rinką bei sąlygas vyresnio amžiaus žmonėms pritaikytiems darbo rinkos modeliams kurti. Daugiau šios temos straipsnių skaitykite čia. Plačiau apie senėjančią Lietuvos visuomenę ir sidabrinę ekonomiką rasite STRATA apžvalgoje.

– Kokias galimybes turime dalyvauti sidabrinės ekonomikos rinkoje? Ar prielaidos ilgiau trunkančiai profesinei karjerai palankios Lietuvoje?

– Prielaidos labai priklauso nuo mūsų ekonomikos struktūros. Vakarų šalyse dominuoja žinių ekonomika: vyresnio amžiaus žmogui neretai nebūtina dirbti sunkaus fizinio darbo, jis gali panaudoti savo sukauptą patirtį, žinias. Tuo metu Lietuvos vyresnio amžiaus gyventojams ne visada atsiranda tokių darbo vietų. Pas mus tebedominuoja fizinės darbo jėgos reikalaujančios darbo vietos, o naujosios ekonomikos darbo rinkos poreikiams ir patys vyresnio amžiaus asmenys dažnai nėra pasiruošę, jiems trūksta skaitmeninių gebėjimų, užsienio kalbų mokėjimo. Tai apsunkina vyresnių žmonių integraciją į darbo rinką. Keičiantis ekonomikai, vykstant kartų kaitai, vyresnio amžiaus asmenims įgyjant būtinų gebėjimų, juos išlaikyti aktyvius darbinėje veikloje gali būti lengviau.

Vienas iš veiksnių, kuris riboja lietuvių norą ir galimybes dirbti, sulaukus vyresnio amžiaus, – prasta sveikata. Statistika rodo, kad lietuviai iš tiesų pasižymi labai prasta sveikata, lyginant su ES vidurkiu. Skaičiuojama, kad vidutiniškai ES šalyse 65 m. sulaukęs žmogus dar gali tikėtis 10 sveiko gyvenimo metų – gyvenimo, nesusiduriant su didesnėmis sveikatos problemomis. Tuo metu lietuvis vidutiniškai gali tikėtis pusės tiek – 5 sveiko gyvenimo metų. Prastą lietuvių sveikatą rodo ir įvairios apklausos apie tai, kaip patys žmonės vertina savo sveikatos būklę. Palyginti su ES vidurkiu, labai maža dalis apklaustų lietuvių sako, kad jų sveikata yra labai gera arba gera, ir atotrūkis nuo ES vidurkio su amžiumi yra linkęs didėti.

Taigi, manau, kalbėdami apie sidabrinę ekonomiką, galimybes labiau integruoti vyresnio amžiaus žmones į darbo rinką, visų pirma Lietuvoje turime spręsti sveikatos klausimus. Ligų prevencijos nebuvimas turbūt yra didžiausia rykštė, kuri stipriai riboja galimybes aktyviau išnaudoti vyresnio amžiaus gyventojų potencialą.

– Pensinio amžiaus vėlinimas yra labai sudėtingas: tai politiškai nepatrauklu, o ir patiems žmonėms pristinga motyvacijos. Ir visgi, jūsų manymu, ar ilgesnė karjera ilgainiui taps neišvengiama būtinybe?

– Apie tai kalbama ir Vakarų Europoje: yra šalių, kur pensinis amžius siekia daugiau negu 65 m., kai kuriose – net 70 m. Tačiau kalbant apie pensinį amžiaus ilginimą, labai svarbu įsivertinti, kokia yra gyventojų sveikata ir kaip tolygiai ji pasiskirsčiusi, kitaip tariant, ar visi gyventojai pasižymi beveik gera sveikata. Skandinavijos šalyse 70-metis dar gali pasigirti labai gera sveikata ir gali sėkmingai leistis slidėmis nuo kalno. Lietuvoje, nors pasitaiko gera sveikata galinčių pasidžiaugti vyresnio amžiaus gyventojų, jų gerokai mažiau. Problema yra gaji ir JAV – yra didžiulis skirtumas tarp aukštesnes pajamas gaunančių žmonių, kurių gyvenimo trukmė nuolat ilgėja, ir skurdžiausiai gyvenančių, kurių gyvenimo trukmė ne ilgėja, o išlieka tokia pati ar net trumpėja. Tai užkerta kelią ilginti pensinį amžių.

Tačiau pritarčiau teigiantiems, kad išaugome 65 m., kada žmogus jau yra laikomas senu, standartą. 65 m., kaip pensinio amžiaus riba, buvo nustatyta dar Oto fon Bismarko laikais (XIX a. – aut. pastaba), kuomet tikėtina gyvenimo trukmė buvo 40 m. Dabar išsivysčiusiose šalyse ji yra apie 80 m. Vadinasi, gyvenimo trukmė pailgėjo dvigubai, bet standartas išliko. Žinoma, pensinio amžiaus vėlinimas yra labai sudėtingas sprendimas, reikalaujantis rimto pasirengimo.

– Detalizuokite apie kokį pasirengimą kalbate – kokių sprendimų reikia, kad galėtume sėkmingai pasinaudoti sidabrinės ekonomikos galimybėmis?

– Galimybių yra daug. Viena – aktyvesnis vyresnio amžiaus darbuotojų įtraukimas į darbo rinką. Tam yra svarbus visą gyvenimą trunkantis mokymas. Šiandien tokio mechanizmo, kuris leistų vyresnio amžiaus gyventojui sugrįžti į mokymosi sistemą, neturime. Pas mus ugdymo procesas nutrūksta ties maždaug 25 m. Tiesa, jau yra taikomos tam tikros perkvalifikavimo programos, bet, manau, tai turi apimti visą švietimo procesą. Ilgėjant gyvenimo trukmei, vienos profesijos gyvenimui tiesiog gali būti per maža. Dėl to labai svarbu sudaryti gyventojams galimybes persikvalifikuoti ir mokytis visą gyvenimą.

Kitas elementas yra sveikata. Turime gerinti gyventojų sveikatą tam, kad jie galėtų ilgiau aktyviai įsitraukti į darbo rinką, kartu ir tam, kad senėjimas būtų kokybiškesnis ir kad vyresnio amžiaus gyventojai netaptų nepakeliama našta sveikatos sistemai.

Daug neišnaudoto potencialo turi ir verslas. Visame pasaulyje matome panašią situaciją, kad verslo įmonės vis dar yra labai linkusios orientuotis į jauną – Z ar Y – kartą, kurių finansinės galimybės tiek dėl jauno amžiaus, tiek dėl išgyventų ekonominių nuosmukių (susijusių su pasauline finansų krize, o dabar ir pandemija) įprastai yra labai ribotos. Tuo metu prarandama galimybė pasinaudoti milžiniška vyresnio amžiaus gyventojų rinka. Visuomenėms senstant, įmonės neišvengiamai turės pergalvoti, kokius produktus ir paslaugas siūlyti vyresnio amžiaus žmonėms, kaip vykdyti marketingą. Įmonių strategija iš esmės keisis. Manau, kad įmonės bus priverstos ne tik peržiūrėti savo strategiją, bet ir savo samdos politiką. Šiandien Lietuvos darbo kultūra orientuota į jaunesnį asmenį, bet tai taip pat ateityje turės keistis. Palankių darbo sąlygų sudarymas vyresnei kartai ir orientacija į ją ne tik kaip į darbuotoją, bet ir kaip į vartotoją, manau, yra ateities verslo sėkmė.

Labai svarbu ir politikos formuotojams suprasti, kad verslas ateityje keisis, taigi reikia ieškoti būdų, kaip jam būtų galima padėti tai padaryti. Pavyzdžiui, galbūt ateityje reikės kitokio turizmo. Kaip pasinaudoti milžinišku kinų turistų, kurie taip pat sparčiai senėja, potencialu? Kaip reiktų pritaikyti reguliavimus, kad šalyje steigtųsi daugiau kokybiškas paslaugas galinčių pasiūlyti senelių globos namų? Kaip užtikrinti, jog šalyje nepritrūktume slaugos darbuotojų ir kito medicinos personalo? Reikia įsisąmoninti, kad situacija pasaulyje keičiasi ir atsiveria daug sidabrinės ekonomikos galimybių ir iššūkių.

– Galime stebėti, kad skaitmenizacija, žalioji ekonomika pastaraisiais metais tapo horizontaliomis temomis ir daugelyje planų tam yra numatomos įvairios skatinimo priemonės. Norėtųsi, kad strategijose, planuose vietą atrastų ir sidabrinė kryptis. Ką manote apie tai?

– Sutinku, kad skaitmenizacija ir žalioji ekonomika tapo prioritetinėmis, o senėjanti visuomenė ir sidabrinė ekonomika nepakankamai akcentuojama strategijose ir planuose. Nors tam tikrų elementų lygmeniu galbūt negalime taip teigti. Ta pati skaitmenizacija yra senėjančios visuomenės elementas, nes stipriai prisidės prie sidabrinės ekonomikos galimybių panaudojimo. Tačiau, žinoma, politikos formuotojai šiam klausimui galėtų skirti daugiau dėmesio. Galbūt tai atrodo kaip labai tolimas reiškinys, bet iš tiesų jis sparčiai artėja ir turėtų kelti susirūpinimą, ypač Lietuvos atveju.

Daugiau L. Galdikienės įžvalgų apie priežastis, kodėl, palyginti su ES vidurkiu, senstame greičiau, taip pat apie senstančios visuomenės poveikį darbo rinkai ir neišnaudotus resursus, galinčius padėti sumažinti įtampą, kuri ateityje gali atsirasti dėl darbuotojų trūkumo, skaitykite čia.

Pašnekovės nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.