Vykstant pokyčiams darbo rinkoje, dažnai fokusuojamės į infrastruktūrą, technologinį aprūpinimą, palikdami nuošalyje svarbiausią kaitos dalyvį – patį žmogų. Nepakankamai kryptingos investicijos į šalies gyventojų kritinio mąstymo lavinimą ar naujų gebėjimų ugdymą lėtina tvarų valstybės augimą, didina įgūdžių neatitiktį darbo rinkoje ir gilina socialines problemas. Šiame kontekste prasminga diskutuoti apie strateginius sprendimus, galinčius padėti pasiruošti ateities iššūkiams. Kaip galėtume geriau formuoti gebėjimų ir žinių darbotvarkę, svarstėme kartu su Ministro Pirmininko patarėju Luku Savicku, MOSTA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovu Gintautu Jakštu, VU TSPMI docente Nerija Putinaite, signataru, buvusiu Ministru Pirmininku Aleksandru Abišala ir Valstybės kontrolės Visuomenės gerovės audito departamento vyriausiąja patarėja Lina Balėnaite. Diskusiją moderavo „Žinių radijo“ žurnalistas Aurimas Perednis.

A. Perednis. Ko gero, sutiksite, kad gebėjimų ir žinių ištakos – mūsų švietimo sistemoje, kur Lietuvai ir reikia gręžtis, svarstant apie kintančius rinkos poreikius ir adaptaciją prie jų. Jūsų manymu, kaip švietimo bendruomenė turėtų elgtis, jog užuot bėgusi pavymui darbo rinkos, išsiveržtų į priekį?

N. Putinaitė. Akivaizdu, kad švietimo sistema yra spaudžiama atliepti darbo rinkos poreikius, nors šių supratimas, man atrodo, dažnai yra pernelyg siauras – nematoma ir nemąstoma plačiai.

Mano manymu, turėtume siekti dviejų esminių tikslų. Pirma, reikia galvoti ne tik apie šiandieną, bet ir apie tolimą ateitį – visai kaip tai darė pranešime minėtas Napoleonas. Tiesa, „atsispiriant“ nuo realybės, turint galvoje, kokia baigtis ištiko Napoleoną. Antra, būtina atlikti sanitariją – galvoti, ką mums reikia padaryti šiandien, atsiremiant į tai, kokios dabar kyla problemos ir ką realiai galime nuveikti.

Ką parodė MOSTA tyrimas (ataskaita „Žmogiškasis kapitalas Lietuvoje. Kryptis – ateities darbo rinka“ – aut. pastaba)? Parodė skaudžias vietas, apie kurias mes dažnai nekalbame, nes jos yra labai sudėtingos. Viena tokių vietų – aukštojo išsilavinimo kokybė. Galbūt sutirštinsiu spalvas, bet mūsų universitetai ir kolegijos, vertinant pagal įsidarbinimo lygį, neretai parengia profesinių mokyklų lygio absolventus. Nenuostabu, kad turime situaciją, kai labai stinga aukštos kvalifikacijos specialistų, ypač vadovų lygmens.

Kita skaudi vieta – ilgalaikių bedarbių įtraukimas į darbo rinką juos perkvalifikuojant. Mes niekaip nerandame modelio, kaip įgalinti mūsų mokymosi visą gyvenimą sistemą. Žinoma, tai nėra vien tik Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kaltė – ir savivaldybė, savo ruožtu, renkasi lengviausią kelią. Bet vis dėlto negalime viso specialistų poreikio krūvio užkrauti ant aukštųjų mokyklų pečių. Mokymosi visą gyvenimą sistema šiandien ir ateityje turi tapti diskusijų centru, nes būtent čia – daug neišnaudoto potencialo.

Dar viena sistemos žaizda – savybių ugdymas. Kokios kokybės savybes mes išugdome? Ar besimokantys yra mokomi siekti tikslų, kurių net nebūtų manę galintys pasiekti? Visos švietimo sistemos požiūris, manau, turėtų keistis – ne apie profesijas turėtų suktis kalba, o apie asmens savybes, kurias kultivuoja švietimo sistema.

A. Perednis. Vadinasi, turime tam tikrą ugdymo kokybės krizę, neefektyvią mokymosi visą gyvenimą sistemą. Ką tai signalizuoja? Ar valstybė neturi įrankių, kurie leistų efektyviau reaguoti į kaitos tendencijas?

L. Savickas. Pradėkime nuo to, kad reikia suvokti etapą, kuriame mes esame šiandien. Kitaip nei prieš tris metus, šiandien politiniai sprendimai jau yra priimami turimų duomenų kontekste.

A. Perednis. O ar politikai išties kreipia dėmesį į duomenis?

L. Savickas. Duomenų svarba yra platesnis, filosofinis klausimas. Mano giliu įsitikinimu, politikas sprendimo priėmimo momentu turi turėti duomenis. Juk tam, kad turėtų visapusišką situacijos išmanymą, gebėtų numatyti sprendimo pasekmes, vadovautųsi ne vien savo, bet ir išorine ekspertize, jis ir yra renkamas.

Nuo pat pirmųjų dienų Vyriausybėje dėjome pastangas, kad  ši ataskaita („Žmogiškasis kapitalas Lietuvoje. Kryptis – ateities darbo rinka“ – aut. pastaba) atsirastų. Dabar kyla klausimas, kaip ją maksimaliai panaudoti. Mano supratimu, ji turėtų būti naudojama trimis kryptimis: pirma, koreguojant studijų programas, ugdomas žinias ir įgūdžius bei skaičiuojant, kiek ir kokių žmonių turime rengti, antra, perkvalifikuojant žmones ir adaptuojantis prie rinkos poreikių, trečia, sprendžiant bedarbių užimtumo klausimus.

Dabar ypač dedamos pastangos dėl mokymosi visą gyvenimą sistemos įveiklinimo. Gaila, kad tai užtruko taip ilgai, bet pagaliau yra rengiamos pataisos, kurios įgalins dualinį mokymąsi. Mano manymu, tai padės spręsti daugelį identifikuotų problemų.

Norėčiau pažymėti, jog nėra taip, kad neturime strategijos. Vyriausybė, pasižiūrėjusi į ilgalaikes sistemines problemas ir jas įvertinusi, yra parengusi strategiją. Kaip žinia, buvo pasiūlytas šešių struktūrinių, viena kitą papildančių reformų paketas. Yra suformuoti aiškūs uždaviniai, numatytas biudžetas jų įgyvendinimui. Per pastaruosius kelis mėnesius man ir pačiam teko garbė pristatyti šią strategiją įvairiais formatais – nuo Europos Komisijos iki Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos bei kitų tarptautinių organizacijų.

A. Perednis. Atrodytų, kiekvienas lyg ir žinome, ko reiktų – strategijų, principų.

A. Abišala. Nesu tikras, kad žinome, ko reikia. Ketvirtosios pramonės revoliucijos kontekste pasaulis nebešneka apie tai, kaip mokyti ir, juo labiau, kiek mokyklų išlaikyti. Grįžtama prie klausimo, ko mokyti. Situacija yra nepaprastai dinamiška: sunku pasakyti, kokios profesijos bus reikalingos ateityje, todėl tarsi vyrauja sutarimas, kad reikia mokyti bendrųjų kompetencijų – komunikavimo, darbo komandoje, gebėjimo mokytis ir panašių dalykų. Tiesa, išmokti mokytis galima tik mokantis. Tai galioja mokantis ir fizikos, ir istorijos, ir informatikos, ir kitų dalykų, nors mokinys ir nebūtinai juos panaudos savo būsimoje profesinėje veikloje.

Kalbant apie strateginį valdymą, mano galva, labai trūksta aukščiausių vadovų įsitraukimo. Regiu didelę strateginės kompetencijos stoką. Stinga suvokimo apie tai, kaip formuoti nacionalinius tikslus ir kryptis. O kai nėra tvaraus strateginio mąstymo ir kritinio vertinimo, Vyriausybės veikla labiau primena gaisrų gesinimą negu ilgalaikio planavimo kultūrą.

Turi būti žmonės, kurie it generolai strategijos kūrimą ir įgyvendinimą kontroliuotų, prižiūrėtų, nuolat koreguotų. Nacionalinėms strategijoms vadovauti turėtų atsirasti atskiras darinys, pavyzdžiui, Nacionalinė saugumo taryba.

L. Balėnaitė. Visiškai sutinku, kad esame padėtyje, kai labai daug įtampos vektorių – turime senstančią visuomenę, aukštosiose ir profesinėse mokyklose mažėja besimokančiųjų, karjera neišvengiamai turės būti ilginama, tuo pat metu nyksta profesijos ir mes net nenumanome, kokioms ateities specialybėms reikia rengti žmones. Štai ir tarptautiniuose diskursuose, pavyzdžiui, aukštojo mokslo, klausiama, ar universitetai tikrai turi rengti darbuotojus, galbūt verčiau rengti darbdavius, kurie bent jau patys save galėtų įsidarbinti. Modelis, kai žmogus baigdavo profesinę, aukštąją mokyklas, įsidarbindavo ir vienoje darbovietėje išdirbdavo 40 m., nebeveikia. Aštuonių valandų darbo diena, penkių dienų darbo savaitė – XX a. pradžios išsikovojimas, – bet ar tai dar aktualu? Darbų nedaugės, jų tik mažės. Tad priimant bet kokius strateginius sprendimus, reaguoti, man atrodo, turi visos struktūros, tarp jų – ir socialinės, turint galvoje, kad technologijos judina visų įprastų darbinių santykių modelių pamatus.

Kadangi ilginamas karjeros laikotarpis, neišvengiamai augs perkvalifikavimo poreikis ir reikės orientuotis į suaugusiųjų, 40–45 m. amžiaus asmenų mokymą. Todėl universitetams ir profesinėms mokykloms tai gali būti didelė, dar neišnaudojama galimybė.

G. Jakštas. Nepalietėme dar vieno labai svarbaus aspekto – bendrojo ugdymo. Daug kalbame apie gebėjimus, kurių esą neišugdė universitetai, tačiau prieš porą metų mūsų atliktas tyrimas, kuriame nagrinėjome, kokius gebėjimus privalėtų išugdyti bendrojo ugdymo mokyklos ir kokiai daliai mokinių šiuos gebėjimus jos išugdė, atskleidė, kad nė vieno iš ugdytinų gebėjimų neįgyja net pusė abiturientų. Ką tuomet matome aukštosiose mokyklose? Matome pastangas pašalinti bendrųjų gebėjimų spragas. O gebėjimams, kuriuos turėtų ugdyti aukštosios mokyklos, elementariai nebelieka laiko.

Buvo kalbama apie profesijas, kurios nyksta ar naujai atsiranda. Visgi, mano nuomone, profesija – tik pavadinimas. Bet po kiekviena profesija yra tam tikrų žinių ir įgūdžių rinkinys. Apie šiuos rinkinius – kokių žinių, kokių įgūdžių ir kokio lygmens jų reikia – ir turėtume galvoti.

Jau yra parengtas ESCO klasifikatorius, apimantis beveik 14 tūkst. įgūdžių, susietų su profesijomis. Klasifikatorius parodo, kurie įgūdžiai kuriose profesijose yra pagrindiniai, privalomi, o kurie – šalutiniai. Matydami, kad nykstančios profesijos atstovas turi tam tikrų įgūdžių rinkinį, galėtume efektyviau įvertinti, kokiose kitose profesijose šiam žmogui naujų įgūdžių įgyti reikės mažiausiai. Stebėdamas, kurių profesijų poreikis auga ir kokių įgūdžių jam gali stigti ateityje, žmogus galėtų iš anksto pradėti papildomai mokytis, kad atsitikus pokyčiams, lengviau integruotųsi į darbo rinką. Dabar matome, kad Lietuvoje praktiškai neveikia mokymasis visą gyvenimą, nors toks modelis galėtų motyvuoti gyventojus nuolat mokytis ir išlikti aktualiais evoliucionuojančioje aplinkoje.

Jeigu mes taikysime įgūdžių planavimo metodą, keistis, žinoma, turėtų ir universitetai. Tokiu atveju studijų programos turėtų būti stambesnės.

A. Perednis. Kaip sakoma, duomenys – naujoji nafta.

N. Putinaitė. Ir vis dėlto, kol kas mes dar neturime daug duomenų, todėl mane labiausiai neramina tai, kad priimant sprendimus vienas ar kitas tyrimų rezultatas nebūtų pritaikytas tiesmukai – neva ataskaita parodo, kad vienokios studijų programos nereikia, tad ji ir „nukertama“. Tai tarsi ir atitiktų generolo vaidmenį priimant sprendimą. Taip pasielgti galinčių generolų pas mus lyg ir yra, bet sveikos nuovokos – ne visada. Dažnai kertama ten, kur tiesiog tai paprasčiausia, nors rimtas pokytis reikalauja sudėtingesnio sprendimo.

Darbdavių kaltinimai – esą aukštosios mokyklos neparengia darbdaviams užtektinai darbuotojų, ir aukštųjų mokyklų pasiteisinimai – esą šios nerengia profesinių mokyklų lygmens absolventų konkrečioms darbo vietoms, tikriausiai bus amžini. Anksčiau galvodavau, kad tokia diskusija lyg kokia anomalija, dabar, manau, kad tai tiesiog normali būsena.

Bet kas galbūt yra ne visai normalu – tai, kad neatsiranda įvairesnių sprendimų. Pavyzdžiui, kodėl gi užuot kaltinę universitetus, kad neparengia darbuotojų, neskiriame pačiam darbdaviui mokymosi visą gyvenimą krepšelio, jog jis pats perkvalifikuotų universitetus ar kolegijas baigusius žmones? Tokiu būdu įtampa galbūt būtų perorientuojama kitur.

Mes labai dažnai kalbame apie sisteminius, viską iš pamatų keičiančius sprendimus, bet kartais galbūt užtektų mikrosprendimų, mėginant pasitelkti ne spaudimą, bet konkretaus atvejo sprendimo priemones.

L. Balėnaitė. Pavyzdžiui, prisiminkime, kaip pasielgė estai. Planuodami savo prioritetus Europos Sąjungos naujojo laikotarpio biudžetui, jie apsibrėžė labai aiškią poziciją, kad užuot mėginę pritraukti darbuotojus iš užsienio, pastangas nukreips į neįgaliųjų piliečių integraciją į darbo rinką. Tad sprendimų pavyzdžių yra – reikia tik juos atrasti ir atsižvelgti.

A. Perednis. Galbūt vertėtų atkreipti dėmesį ir į sprendimų nenuoseklumą. Kaip užtikrinti, kad keičiantis valdžiai išliktų tęstinumas?

L. Savickas. Kiekviena Vyriausybė turi ribotą laiką, bet mūsų planavime reformos nesibaigia sulig Vyriausybės kadencija. Vadovaujamės Jungtinės Karalystės viešųjų institutų praktika skelbti, viešinti planus, tikintis, kad šie bus perimami ir naujos Vyriausybės. Jeigu planas modifikuojamas, stabdomas, toks veiksmas tuomet bent jau turėtų tapti vieša diskusija.

Dėl ilgalaikio planavimo – dabar kaip tik vyksta strateginio planavimo pertvarka. Yra keli lygmenys: Seimas tvirtina strateginius dokumentus, kurių numatoma įgyvendinimo trukmė virš 10 m., Vyriausybė – tuos, kurių trukmė iki 10 m. Šiuo metu ruošiamas dešimtmečiui skirtas dokumentas, kuris integruoja ir europines, ir valstybines lėšas. Pirmą kartą turėsime ne dvi atskiras, o vieną bendrą strategiją. Labai tikimės ir visuomenės įsitraukimo, tam yra organizuojamos diskusijos.

A. Perednis. Galiausiai net ir suomiai turi iššūkių. Neseniai matytoje dokumentikoje apie suomių visuomenę didžiausiu jų iššūkiu buvo įvardyta tai, kad visi nori labai greitai visko – labai gerai gyventi, labai daug ir greitai pasiekti, labai greitų pokyčių. Bet juk taip valstybėse procesai nevyksta – viskas juda pakankamai lėtai, nes, nepaisant biurokratijos kliūčių šalinimo ir aktyvaus visuomenės įsitraukimo, tai yra didžiuliai aparatai.

Mūsų diskusijai einant į pabaigą, paprašyčiau jūsų pasidalinti patarimais Lietuvai. Ko reikia, kad nestovėtume tame pačiame taške, o judėtume į priekį? Ar galime pataikyti į greitai judantį taikinį?

A. Abišala. Man atrodo, labai svarbu žiūrėti į visą švietimo sistemą – nuo darželio iki doktorantūros. Galvotas airis niekada neleis savo sūnaus mokytis medienos inžinerijos, visų pirma neleidęs jo į profesinę mokyklą, kur išmoktų būti staliumi. Profesinis mokymas ten yra prestižinė mokymo sistemos dalis. Taip ir mano vertinimu, profesinės mokyklos turėtų būti labiau integruojamos į bendrą švietimo sistemą.

Kitas dalykas – valdžiai ir darbdaviams reikia mokytis dirbti su nebūtinai pačiais geriausiais. Ilgą laiką turėjome didelę bedarbystę ir buvome išlepę dirbti tik su geriausiais darbuotojais. Akivaizdu, kad tokių nebeužtenka, todėl reikia išmokti išnaudoti kiekvieno žmogaus, kad ir koks jis bebūtų, potencialą. Vakarų Europa ir Skandinavija jau seniai yra susitaikiusios su tokiomis sąlygomis. Nebereikia tikėtis, kad ir toliau turėsime konkurencinį pranašumą vien dėl to, kad į vieną vietą pretenduoja trys kandidatai.

N. Putinaitė. Man taip pat atrodo, kad Lietuvoje yra daugybė neišnaudoto potencialo. Yra daug žmonių, neįtrauktų į darbo sistemą ir paliktų sau – neva per daug su jais vargo. Yra daug žmonių, kurie galbūt norėtų persikvalifikuoti, pereiti į geriau apmokamus darbus, bet jie nemato parankių galimybių.

Kaip ir minėjau, nerimauju, kad studijų programos nebūtų „kertamos“ vienu Vyriausybės nutarimu dėl vieno pasikeitusio skaičiaus ar dėl to, kad konkrečios darbo vietos tai specialybei nėra. Pasikartosiu, bet svarbios ir savybės, kurios yra ugdomos.

Beje, noriu atkreipti dėmesį, kad per nepriklausomybės laikotarpį išgyvenome didelę industrinę revoliuciją – iš žemės ūkio krašto tapome pramonės ir technologijų kraštu. Duomenys apie žmogiškojo kapitalo būklę rodo šios revoliucijos likučius – turime pernelyg daug žemės ūkio specialistų. Tad pokyčiai vyksta, ir jie neįvyksta per naktį.

L. Balėnaitė. Aš norėčiau, kad mes visi prisiimtume atsakomybę už savo mokymąsi visą gyvenimą ir nuolatinį tobulėjimą. Labai padėtų, jeigu turėtume tolygią, vienodai suprantamą, efektyvią neformaliu ir savišvietos būdu įgytų kompetencijų pripažinimo sistemą. Tai, manau, yra svarbus uždavinys, kurį vėluojame spręsti.

L. Savickas. Šiandien mes turime status quo, kai aštrių sprendimų nelabai galime priimti. Bet atsigręžę į analitinius centrus, vertinančius, kaip kinta pasiūla, paklausa, kokia situacija bus trumpuoju, ilguoju laikotarpiu, mes galime turėti tvirtą pagrindą sprendimams, kurie yra labai reikalingi, nors nebūtinai visiems malonūs. Šiandien esame tokioje situacijoje, kai valstybės lėšos eikvojamos tam, kas nebūtinai sukuria darbo perspektyvų ir pridėtinės vertės. Reikia tikrai labai gerai pagalvoti, ar galime sau tą leisti, net jei, kaip Nerija sakė, reiktų „kirsti“.

G. Jakštas. Labiausiai norėčiau, kad mums pavyktų įgyvendinti užsibrėžtas reformas. Daugeliu atvejų, atsiradus kliuvinių, jų įgyvendinimo procesas užstringa, reikalauja pakeitimų, visai nutrūksta. Tad jeigu užsibrėžti tikslai būtų sėkmingai įgyvendinti, tai jau būtų labai didelis pasiekimas.

A. Perednis. Maxas Weberis, vokiečių sociologijos tėvas, yra pasakęs, kad bet kokio kokybiško sprendimo pagrindinė sąlyga yra paprasta – tai vieša diskusija. Tad, savo ruožtu, MOSTA norėčiau palinkėti, kad būtų ne tik analitikos šaltiniu, bet prisidėtų ir prie viešosios nuomonės formavimo, mintų tų diskusijų pedalus. Tikriausiai pasaulis per sudėtingas, kad galėtume lengvai išrašyti receptus esamoms žaizdoms gydyti. Dėl to vieša diskusija, kokie tie receptai galėtų suveikti, – didelė dovana Lietuvai.

Ačiū kiekvienam diskusijos dalyviui už puikų indėlį. Ačiū auditorijai – išklausiusiai, reagavusiai, mąstančiai.