Ar galime profesinių mokyklų rezultatus lyginti su bendrojo ugdymo mokyklų pasiekimais? Kuo profesiniame mokyme susijusios ir kuo skiriasi atitikties darbo rinkos poreikiams ir kokybės sampratos? Kaip į profesines mokyklas pritraukti dėstyti savo sričių specialistus? Siekiant identifikuoti profesinio mokymo sistemoje ir įstaigose kylančius iššūkius, kalbamės su Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centro direktoriumi Vytautu Petkūnu.

– Nuolat kyla diskusijų apie tai, ar bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo įstaigų moksleivių pasiekimai yra lygintini. Kokia Jūsų pozicija šiose diskusijose?

– Anksčiau profesinėse mokyklose vidurinis išsilavinimas, palyginti su suteikiamu bendrojo ugdymo mokyklose, buvo sutrumpintas, „apkarpytas“. Tuo metu profesinėse mokyklose išduotas atestatas visuomenėje buvo suprantamas kaip nieko vertas. Šiandien situacija visiškai kitokia: profesinėse mokyklose siūlome lygiai tokį patį, kaip ir bendrojo ugdymo mokyklose, vidurinį išsilavinimą – tokios pačios kokybės, pagal tokią pačią programą, su tais pačiais baigiamaisiais egzaminais. Neabejoju, kad tai yra vienas didžiausių profesinio mokymo sistemos laimėjimų.

Todėl mokinių, besimokiusių pagal tą pačią programą, akademiniai pasiekimai, žinoma, yra palygintini. Vis dėlto lyginimo vertinimas turi būti atitinkamas. Natūralu, kad palyginti su bendrojo ugdymo mokiniais, profesinėse mokyklose besimokančių mokinių pasiekimai bus prastesni. Taip yra vien dėl to, kad čia, į profesinę mokyklą, mokiniai ateina su mažesniu žinių bagažu. Tad lyginant ir vertinant, labai svarbu atsižvelgti į tai, su kokiomis žiniomis mokinys atėjo į profesinę mokyklą ir kokią pažangą jam pavyko pasiekti.

Ypač svarbu siekti, kad mokinių, ateinančių į profesinį mokymą, srautas didėtų. Tuomet ir situacija pasikeis: į profesinio mokymo įstaigas ateis daugiau mokinių su geresniais mokymosi pasiekimais, gebančių išmokti naujų, sparčiai kintančių inžinerinės, gamybos pramonės, informacinių technologijų specialybių, taip reikalingų šiuo metu darbo rinkoje.

O lyginti mokymosi rezultatus tarp profesinio mokymo įstaigų, manau, visiškai logiška.

– Kalbant apie profesinių mokyklų pažangą, persipina dvi sąvokos – atitiktis ir kokybė. Kuo šios sąvokos susijusios, o kuo skiriasi?

– Tarp šių sąvokų matau labai aiškią takoskyrą. Atitiktis apibūdina santykį tarp pasiūlos ir paklausos – tai yra tarp darbo rinkos ir mokymo programų. Kai įmonės sako, kad profesinėse mokyklose paruošti specialistai neturi reikalingų įgūdžių, mes jau pereiname prie kokybės klausimo. Kokybė siejasi su asmens mokymosi pasiekimais, pabaigus mokymo programą. Kokybė taip pat neatsiejama nuo profesijos mokytojų kompetencijos. Kitą išmokyti gali tik to, ką pats moki. Mokytojai patys turi įgyti aktualius, poreikius rinkoje atitinkančius įgūdžius. Vyresnės kartos mokytojai ypač turi stengtis vytis technologijas. Tad turime du kokybės dalyvius – mokytoją ir mokinį. Neabejotinai būtini yra ir kokybės užtikrinimo įrankiai mokymo įstaigoje.

– O jeigu kalbėtume apie mokytojus, kaip manote, ar jie yra pakankamai pasirengę suteikti mokiniams rinkoje aktualias žinias?

– Be mokytojų kvalifikacijos tobulinimo, jokios pažangos, kalbant apie profesinio mokymo kokybę, nebus. Pasikartosiu – vyresnioji karta turi vytis technologijas. Kas negali to padaryti, turi pasitraukti.

– Kaip manote, ar profesinės mokyklos, ypač esančios regione, turi siaurinti ar visgi plėsti savo specializaciją?

– Jeigu žmogus iš Rokiškio norės tapti, pavyzdžiui, mažmeninės prekybos pardavėju, bet to galės mokytis tik, tarkime, Kaune, vargu ar jis ten vyks. O jeigu išvyks, tikriausiai į Rokiškį gyventi nebegrįš. Mano požiūriu, regione esančios profesinės mokyklos turi būti daugiafunkcinės, didmiesčiuose – specializuotos. Visų regionų poreikių jos galbūt ir nepatenkins, bet reikia siekti aprėpti, kiek įmanoma daugiau. Jeigu kalbame apie labai unikalius poreikius, tuomet taip, galbūt verta apjungti kelis regionus ar net visą šalį.

– O sektorinių centrų užimtumas ar pameistrystė – kiek tai parodo, kad profesinės mokyklos glaudžiai bendradarbiauja su verslu?

– Įvairios asocijuotos verslo struktūros labai nori pameistrystės. Vyriausybė ruošia naują pameistrystės įgyvendinimo modelį – žadamos finansinės paskatos verslui. Įdiegus tai, verslui bus finansiškai naudinga turėti pameistrius. Kol kas dar nėra iki galo susitarta. Tačiau susitarta tikrai bus, o tuomet pameistrystė galės būti indikatoriumi, parodančiu, kiek mokykla priartėjusi prie verslo.

– Apie kokius mechanizmus siūlytumėte galvoti, norint pritraukti specialistus iš besiplečiančių ūkio sektorių į mokyklas dėstyti?

Mano įsitikinimu, negalime suniveliuoti visų profesijos mokytojų ir tiek pat mokėti ir programuotojui, ir suvirintojui, ir mechatronikui. Atsispirti galėtume nuo sektoriaus atlyginimo vidurkio. Bazinį atlyginimą šiandien galbūt galėtume mokėti vienodą visiems profesijos mokytojams, tačiau, atsižvelgdami į sektoriaus atlyginimų vidurkį, atitinkamai galėtume mokėti priedus. Galbūt tuomet pritrauktume daugiau naujų žmonių. Tuo metu, dabartiniai mokytojai, jei nuolatos sistemiškai netobulins savo kvalifikacijos, siekdami žengti koja kojon su sparčias pokyčiais pramonėje, gamyboje ir kitose verslo sferose, net ir dvigubai pakėlus jų atlyginimus, geriau nedirbs.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.