Žmogiškojo kapitalo valdymas ir planavimas švietimo sistemoje yra sudėtingas, bet labai svarbus viešojo administravimo uždavinys. Disbalansas tarp pedagogų pasiūlos ir paklausos paliečia daugelio žmonių interesus ir ilgainiui gali tapti nemenka socialine problema. Siekiant to išvengti, Lietuvoje ruošiamas naujas, įrodymais grįstas pedagogų rengimo modelis. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pedagogų veiklos skyriaus vedėjos Vilmos Bačkiūtės teigimu, vienas svarbiausių planuojamų pokyčių – stiprinti pedagogų rengime dalyvaujančių institucijų tinklaveiką.

– Pedagogų prognozavimo įrankis ypač pasitarnautų politikos formuotojams, planuojant pedagogų poreikį. Kokią naudą įrankis galėtų sukurti kitiems sistemos dalyviams, pavyzdžiui, mokyklų vadovams ar savivaldybėms bei kitoms suinteresuotosioms šalims?

– Pedagogų poreikio prognozavimas yra ypatingai jautrus klausimas, nes čia yra daug suinteresuotųjų šalių – pedagogus rengiančios aukštosios mokyklos (universitetai ir kolegijos), darbdaviai (švietimo įstaigų vadovai ir savivaldybės), švietimo paslaugų vartotojai (tėvai, mokiniai ir piliečiai, norintys dirbti pedagoginį darbą). Manau, kad atviras ir duomenimis paremtas įrankis pasitarnaus visoms šioms grupėms.

Aukštosioms mokykloms toks įrankis padės racionaliau planuoti savo išteklius ir veiklos apimtis pedagogų rengime. Pavyzdžiui, laikotarpiu, kai mokinių populiacija mažėja ir mokytojų darbo krūviai traukiasi, vertėtų galvoti apie pedagogų kompetencijų tobulinimo ar papildomų kompetencijų suteikimo (perkvalifikavimo) paslaugų plėtrą. Darbdaviams toks įrankis padėtų ne tik įsivertinti, kada reikėtų investuoti į pedagogų paieškas, bet ir bendradarbiauti su kitų regionų švietimo įstaigomis, siekiant spręsti pedagogų trūkumo ar pertekliaus problemas. Kita nauda – jaunuoliams sprendžiant dėl karjeros pasirinkimo toks įrankis leistų objektyviau įvertinti pedagoginės karjeros perspektyvas ir studijoms rinktis tą sritį, kurioje yra daugiau įsidarbinimo galimybių.

– Kaip manote, ko verta pasimokyti iš tarptautinių praktikų, prognozuojant pedagogų paklausą ir pasiūlą, formuojant ateities pedagogų poreikį?

– Kuriant pedagogų prognozės įrankį, MOSTA naudojosi Anglijos ir Airijos patirtimi. Esu tikra, kad šis bendradarbiavimas buvo naudingas ir tyrėjams, ir politikos formuotojams, kurie dalyvavo projekte. Labai įdomi Anglijos praktika, kuomet pedagogų paklausos prognozė skaičiuojama atsižvelgiant į šalies ekonominį vystymąsi. Jų ilgalaikio prognozavimo analizė rodo, kad pedagogai aktyviau grįžta į profesiją ekonominio nuosmukio laikotarpiu ir tada sumažėja pedagogų rengimo poreikis. Ir atvirkščiai, ekonomikai augant, pedagogai palieka mokyklas, nes renkasi kitus, finansiškai perspektyvesnius darbus.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertai pažymi, kad įvertinti ar lyginti mokytojų trūkumą skirtingose švietimo sistemose yra sudėtinga. Vienur mokytojai turi turėti licencijas, kitur formalios kvalifikacijos nėra reikalaujama. Dauguma Europos šalių sprendžia iššūkius, susijusius su senstančia pedagogų populiacija, ir ieško būdų pritraukti jaunuolius į šią profesiją. Paprastai, esant dideliam trūkumui, formalios kvalifikacijos reikalavimai yra mažinami, o būtinos kompetencijos suteikiamos dirbant.

Beje, formali pedagogų kvalifikacija ir mokytojų-mokinių skaičiaus santykis nebūtinai koreliuoja su švietimo kokybe. Taigi, kiekybės ir kokybės klausimai nėra tiesiogiai susiję. Vis tik neginčijama, kad mokymo kokybė yra tiesiogiai susijusi su mokinių mokymusi. Todėl nenuostabu, kad valstybės ieško sprendimų, kurie užtikrintų ugdymo kokybę – didinant reikalavimus pedagogų kompetencijoms, keičiant ugdymo organizavimą, užtikrinant pagalbą mokytojams ar kitaip.

– Kodėl, Jūsų manymu, politikos formavimą apskritai svarbu grįsti įrodymais?

– Išteklių, strategijų ar pokyčių planavimas ir kūrimas švietime yra tiesiogiai susijęs su kompleksiniais  sprendimais, o siekiant tokių optimalią kokybę užtikrinančių sprendimų, būtina „pasverti“ įvairius faktorius ir duomenis. Taip pat ir visuomenė iš politikų bei lyderių tikisi paaiškinimų, kodėl priimamas vienoks ar kitoks sprendimas.

Deja, Lietuvoje turime stebėtinai mažai tęstinių, sisteminių tyrimų, kuriais būtų remiamasi priimant sprendimus švietimo srityje. Taigi, svarbu skatinti sąmoningą tyrimų inicijavimo procesą (ar net kultūrą), kad švietimo politika remtųsi patikimais duomenimis ir kompetentingų tyrėjų rekomendacijomis. Taip pat tyrėjai turėtų atsižvelgti į nacionalinius poreikius ir iššūkius, siūlydami naudingus duomenis ir rekomendacijas sprendimams, kurie būtų argumentuoti ir atlieptų visuomenės poreikius.

Kita vertus, tyrimų užsakovai, siekdami surinkti duomenis, ne visada aiškiai apibrėžia adresatą, tikslą ar kokių duomenų tikisi. Dažniausiai manoma, kad tyrimo rezultatai bus naudojami plačios auditorijos, įvairiais tikslais ir kad visi duomenys bus naudingi. Visgi tyrimams reikia resursų, todėl yra svarbu apsispręsti, ar inicijuojamo tyrimo duomenys bus prieinami ir naudingi sprendimų priėmimui – nesvarbu, ar instituciniu, ar valstybiniu lygmeniu.

– Vienas iš itin svarbių pedagoginių studijų planavimo uždavinių – efektyviai veikiantis pedagogų rengimo centrų tinklas. Kaip, anot Jūsų, šis tinklas galėtų būti formuojamas Lietuvoje? Kuo grįstas turėtų būti tinklo dalyvių bendradarbiavimas?

– Pedagogo profesijai pastaruoju metu jaučiamas išskirtinis dėmesys, aktyvios diskusijos dėl profesijos prestižo verčia visuomenę iš naujo persvarstyti šiai profesijai keliamus lūkesčius. Kadangi lūkesčiai ypatingai išaugo,  turime permąstyti pedagogų rengimą. Kompleksinius pokyčius pedagogų rengimo sistemoje yra numačiusi ir Vyriausybė. Tad tikėtina, kad šiems pokyčiams įgyvendinti bus skiriamas ir tinkamas finansavimas.

Manau, turime pakankamai argumentų, leidžiančių teigti, kad reikia stiprinti ugdymo mokslų tyrimus, peržiūrėti pedagogų rengimo būdus, strategiškai ir sistemiškai investuoti į dirbančių pedagogų profesinį tobulėjimą, jų kompetencijų ugdymą. Visos grandys, užtikrinančios švietimo sistemos atsinaujinimą, turi veikti integraliai. Ruošdami naują pedagogų rengimo modelį, kartu su visų svarbiausių mokytojus rengiančių Lietuvos aukštųjų mokyklų edukologais sutarėme, kad vienas svarbiausių pokyčių – stiprinti pedagogų rengime dalyvaujančių institucijų tinklaveiką. Šis tinklas turėtų apimti ir aukštąsias mokyklas, ir mokyklas, ir švietimo pagalbos įstaigas, ir profesines pedagogų asociacijas. Būtų neteisinga teigti, kad bendradarbiavimo nėra, tačiau „tinklas“ reikštų organišką veikimą kartu. Pasitelkus angliško termino „network“ reikšmę, tinklas turėtų būti suprantamas kaip sistema, kai panašia veikla užsiimančios institucijos veikia kartu besikeisdamos informacija ir derindamos veiksmus. Kad šis „veikimas kartu“ būtų efektyvus, reikėtų sutarti dėl „kontrolinio centro“. Taip kaip voro audžiamame tinkle į vieną centrą vedančios gijos jungia ir apskritimą rėžiančias gijas. Tokiais intelektiniais ugdymo mokslų centrais turėtų tapti universitetai. Šiuo metu šią misiją prisiima Vilniaus, Vytauto Didžiojo ir Šiaulių universitetai. Kitos sistemos „gijos“ –  švietimo įstaigos, bendradarbiaujančios tarpusavyje ir su universitetais. Kuriant tinklaveiką, labai svarbu ją grįsti profesionalų bendruomenių telkimu, instituciniu pasitikėjimu, susitarimu ir iniciatyva.

Kaip inovacijas pedagogikoje tyrinėjantis Tarpdisciplininių tyrimų centro Paryžiuje vadovas Francois Taddei teigia, „aplinka – po tėvų ir pedagogų – yra „trečias mokytojas“, todėl aplinką reikėtų formuoti taip, kad būtų puoselėjamos naujos patirtys, tyrinėjimas, iniciatyvos ir kūrybiškumasׅ“. Tinklaveika galėtų būti įrankis šiai aplinkai pedagogų rengime, o kartu ir švietime, kurti.

Pašnekovės nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.