Daugiau nei du praėjusius dešimtmečius profesinis mokymas likdavo politikos formuotojų ir įgyvendintojų darbotvarkės paraštėse. Visgi keli prabėgę metai profesinio mokymo sistemai atnešė aibę pokyčių – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pastangomis atnaujinta profesinių mokyklų infrastruktūra, įvestas centralizuotas priėmimas, įdiegta specialistų planavimo sistema ir modulinis profesinis mokymas. 2017 m. viduryje po daugiau kaip dvejus metus trukusio pasirengimo LR Prezidentė pateikė Seimui kompleksinę profesinio mokymo sistemos pertvarką apimantį įstatymų paketą. Pažangos kryptis ne tik profesinio mokymo, bet ir užimtumo srityje brėžiantis įstatymas ir poįstatyminiai teisės aktai įsigaliojo šių metų sausio 1 d. Apie šiuos profesinio mokymo pokyčius kalbamės su LR Prezidentės patarėja dr. Saule Mačiukaite-Žviniene.

Pokyčiai būtini pirmiausia profesiniame orientavime ir kompleksinėje sampratoje

Siekiant profesinio mokymo rezultatų gerėjimo, Prezidentės patarėja pirmiausia išskiria pokyčius bendrojo ugdymo mokyklose ugdymo karjerai, profesinio informavimo ir profesinio konsultavimo srityse. Galima pasidžiaugti, kad  į tai pradėta žiūrėti sistemiškai – profesinis orientavimas įvedamas jau pradinio ugdymo programoje. Kaip eina vaikai mokytis matematikos ir kitų mokomųjų dalykų, taip nuo pirmos klasės jie pažins profesijas.

O diskutuojant apie pačią profesinio mokymo sistemą, pasak S. Mačiukaitės-Žvinienės, vienas didžiausių iššūkių – skirtingos sampratos.

„Pirminio profesinio mokymo metu moksleiviai įgyja būtinus bazinius profesinius įgūdžius. Tuo metu tęstinio profesinio mokymo programa intensyvesnė, joje koncentruojamasi į profesinių įgūdžių stiprinimą. Dėl šios priežasties stojant į tęstinį profesinį mokymą pretendentams yra keliami aukštesni reikalavimai. Pretenduoti gali tik asmenys, jau turintys kvalifikaciją arba aukštąjį išsilavinimą. Tačiau svarbu sutarti, kad  tęstinis profesinis mokymas yra formali mokymosi forma ir tai nėra tapatu kvalifikacijos tobulinimui“, – komentuoja Prezidentės patarėja.

Daug metų Lietuvoje pirminis, tęstinis profesinis mokymas bei profesinis tobulėjimas buvo suprantami tarsi nedaloma profesinio mokymo programa. Šiandien profesinio mokymo įstaigos peržiūri savo programas ir jas atnaujina – tai vienas svarbiausių žingsnių ir pagrindinė prielaida užtikrinti profesinio mokymo kokybę.

„Įstatymas taip pat numato naują kokybės užtikrinimo sistemą. Kaip žinia, iki šiol profesinio mokymo ir bendrojo ugdymo įstaigos buvo vertinamos remiantis panašiais kriterijais. Tačiau profesinių mokyklų tikslas yra padėti asmeniui įgyti, keisti ar tobulinti kvalifikaciją ir pasirengti dalyvauti kintančioje darbo rinkoje, todėl jos turėtų būti vertinamos kitaip“, – teigia S. Mačiukaitė-Žvinienė.

Dešimties metų laikotarpiu reikės tvirto apsisprendimo dėl dualinio profesinio mokymo formos

Kelių, link kur gali judėti profesinis mokymas, yra ne vienas, todėl, Prezidentės patarėjos teigimu, penkių-dešimties metų laikotarpiu turėsime apsispręsti, kokią kryptį pasirinksime, siekdami sustiprinti dualinę profesinio mokymo formą. Šiam apsisprendimui įtaką turės ne tik profesinių mokyklų įsitraukimas, bet ir pačių darbdavių realus įsitraukimas į kvalifikuotų darbuotojų rengimą.

Kaip vieną svarbiausių S. Mačiukaitė-Žvinienė išskiria apsisprendimą tarp pameistrystės ir mokymosi darbo vietoje. Aiškumui užtikrinti, verta pabrėžti jų skirtumus.

Visų pirma pameistrys yra darbuotojas ir už atliekamą darbą jam yra numatytas darbo užmokestis. Pameistrystė gali būti inicijuojama tiek profesinės mokyklos, bendradarbiaujant su darbdaviu, tiek paties darbdavio, įgyvendinant savarankiškai.

Tuo metu kalbėdami apie mokymąsi darbo vietoje, kalbame nebe apie darbuotoją, o apie mokinį ir jo profesinio mokymo programos dalį, o tiksliau didžiąją jos dalį, mat įsigaliojus naujos redakcijos įstatymui mokinių profesiniai įgūdžiai yra formuojami ir įtvirtinami realioje darbo vietoje. Darbdavys kartu su profesine mokykla dalinasi atsakomybe išmokyti ir parengti mokinį darbo rinkai.

„Šiandien Lietuvoje yra sudarytos visos teisinės sąlygos eiti dviem keliais – stiprinti pameistrystę ir orientuoti profesinį mokymą į mokymąsi darbo vietoje. Tačiau tarptautiniai ekspertai ne kartą yra pabrėžę, kad pilna apimti efektyviai įgyvendinti abi dualinio mokymo formas bus sudėtinga, todėl ateityje teks įsivertinti, kuri forma padeda greičiau ir kokybiškiau atliepti darbdavio, mokinio bei mokyklos lūkesčius. Svarbu įvertinti ir valstybės finansines galimybes, darbdavių įsipareigojimus bei ne tik ekonominę, bet ir socialinę grąžą. Pameistrystės atveju didesnė finansinė atsakomybė tenka darbdaviui, mokymosi darbo vietoje atveju – valstybei. Turint omenyje, kad „klasikinės“ pameistrystė vis dažniau susilaukia kritikos Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje bei kitose didžiosiose ES šalyse, ateityje turėsime įsivertint rezultatus ir pasirinkti efektyviausią būdą parengti kvalifikuotą darbuotoją“, – mano S. Mačiukaitė-Žvinienė.

Pasak Prezidentės patarėjos, dar vienas iššūkis yra profesinės kvalifikacijos aprėptis, tiksliau tariant, specializacija – ar ji turi būti siaura ir kryptinga ar platesnius įgūdžius apimanti.

„Daugelis studijų  rodo, kad nemaža dalis specializuotų profesijų gali išnykti. Nevertinsiu, kiek ir kokios. Tačiau šiame kontekste iškyla klausimas dėl profesijų, kurioms ruošiami kvalifikuoti darbuotojai, lankstumo. Ar profesijas įgiję absolventai, gebės prisitaikyti prie besikeičiančios darbo rinkos? Kita vertus, svarbu nepamiršti, kad plačios specializacijos poreikį atliepia ir aukštasis mokslas. Kaip tuomet ateityje išlaikyti balansą tarp aukštojo mokslo ir profesinio mokymo? Neabejotinai į šiuos klausimus dar reikės atsakyti. Šiandien neturiu atsakymo. Tikėtina, kad pradėjus realizuoti trumpąsias studijas, jos taps tiltu tarp profesinio mokymo ir aukštojo mokslo studijų“, – svarsto pašnekovė.

S. Mačiukaitė-Žvinienė taip pat kelia ir savivaldybės, ne kaip stebėtojo, bet aktyvaus dalyvio profesiniame mokyme, klausimą. Pašnekovės manymu, savivaldybės galėtų tapti svarbiu tarpininku tarpprofesinio mokymo įstaigos ir darbdavio. Tik kyla klausimas, ar savivaldybės ryžtųsi ir yra pasirengusios prisiimti tokią atsakomybę.

„Profesinio mokymo įstaiga, ypač regionuose, yra tarsi tramplynas tarp asmens ir būsimo darbdavio. Į šią grandinę aktyviau įsitraukus savivaldybėms, tai galėtų tapti efektyvia priemone ir vystant regioninę politiką. Šiandien daugelio profesinių mokyklų steigėja yra Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Įstatymas numato galimybę steigėjų ratą plėsti – profesinių mokyklų dalininkėmis galės tapti verslo įmonės ir savivaldybės. Reikia tikėtis, kad ypač savivaldybės pasinaudos šia galimybe ir tokiu būdu galės prisidėti prie užimtumo didinimo savivaldybėje“, – tikisi Prezidentės patarėja.

Kalbant apie ateities profesinį mokymą, svarbios yra užsienio kalbos ir rinkos skaitmenizacija

Pašnekovė tikina, kad ateityje profesinio mokymo kryptį nubrėš darbo rinkos skaitmenizacija, dirbtinio intelekto integravimas, ypač į mažas ir vidutines įmones. Ta pačia – skaitmeninių įgūdžių ugdymo ir tobulinimo – kryptimi turėtų judėti ir profesinis mokymas.

Kitas ateities uždavinys profesiniam mokymui, kurį akcentuoja Prezidentės patarėja, – atvirumas tarptautiškumui. Tiesa, kalbame ne tik bendradarbiavimą su kitų šalių profesinio mokymo įstaigomis, bet ir apie intensyvų užsienio kalbų mokymąsi profesinėse mokyklose.

„Vienas pirmųjų klausimų, kuriuos investuotojai, besidomintys Lietuvos rinka, užduoda, – kokia kvalifikuotų darbuotojų pasiūla. Ir užsienio kalbos mokėjimas vaidina svarbų vaidmenį, pasirenkant būsimus darbuotojus. Svarstyti vertėtų ne tik apie vienos užsienio kalbos mokymą, bet apie dviejų ar trijų. Taip pat matome Europos Komisijos siekį artinti skirtingų Europos Sąjungos šalių profesinį mokymą, pripažįstant įgytas kvalifikacijas. Neabejoju, kad ateityje vis daugiau profesinių mokyklų diplomų bus pripažįstami visoje bendrijoje. Tai pažymi būtinybę stengtis atverti ir mūsų profesinės mokyklos duris kitų šalių piliečiams, nes demografinių iššūkių kontekste tai neišvengiamai taps vis aktualiau ir tam reikalingos profesinio mokymo programos užsienio kalba“, – nurodo S. Mačiukaitė-Žvinienė.

Kadangi profesinis mokymas geba lanksčiausiai ir greičiausiai atliepti rinkos poreikius, gerinti profesinį mokymą tolygu stiprinti šalies ekonomiką. Todėl nėra keista, kad profesinio mokymo kompleksinė pertvarka nuo pirmųjų diskusijų dar 2015 m. šiandien tapo nacionalinės svarbos siekiu.

Pašnekovės nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.