Vienas paprastai pasakomas, bet nelengvai padaromas dalykas – investavimas dabar į ateitį. Visgi, pirmiausia, kad žinotume, į ką investuoti, reikia žinoti, kur link norime judėti. Pasak Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovo, profesoriaus Boguslavo Gruževskio, Lietuvoje kol kas trūksta aiškios švietimo krypties. O nesugebėdami užtikrinti kryptingo, aukštos kokybės ugdymo, niekada pilnavertiškai nepasinaudosime šalies ekonominiu ir žmogiškuoju potencialu. Siekiant išvengti praradimų, kurie ateityje kainuos vis brangiau, B. Gruževskis skatina nebedaryti klaidų, kuriant ir tobulinant švietimo sistemą, ypač profesinį mokymą. Jo teigimu, demografinių iššūkių kontekste profesinio mokymo kuriama vertė ateityje bus vis labiau reikšminga.

– Švietimo sistema, atrodo, vis dar funkcionuoja kaip apversta piramidė, kuomet didžioji dalis abiturientų stoja į universitetus ar kolegijas, o profesinis išsilavinimas išlieka mažai populiarus. Ar, atsižvelgiant į esamą Lietuvos darbo rinką bei jos perspektyvas, toks modelis Lietuvai tinka?

– Galima teigti, kad šiandien modelis yra apverstas: Lietuvoje dominuoja žemo ir vidutinio lygio darbo vietos, o žmonių joms užimti stinga. Tai suponuoja mintį, kad profesinio mokymo sistema, kuri ir turėtų užtikrinti žmogiškąjį kapitalą šiam rinkos segmentui, neveikia pakankamai efektyviai. Visgi, neabejoju, kad profesinio mokymo situacija ateityje turėtų keistis.

Kalbant apie „sveikiausią“ modelį Lietuvai, išskirčiau dvi pagrindines kryptis, kuriomis turėtume žengti. Pirma, profesinis mokymas turi garantuoti aukštesnę kokybę ir specialistų pasiruošimą aukštųjų technologijų aptarnavimui. Antra, profesinio mokymo rengiami specialistai turėtų dar labiau atitikti ūkio poreikius. Laikai, kai galėjome ruošti specialistus be konkretaus įdarbinimo plano, baigėsi daugmaž prieš dešimtmetį. O mes, užuot ruošę žmones konkrečiai darbo vietai, vis dar funkcionuojame senoje paradigmoje. Aiškiai neidentifikuodami profesinio mokymo užsakovų, nenumatydami konkrečių darbo erdvių ir ignoruodami rinkos poreikius, einame labai pavojingu keliu.

Modelis, mano manymu, turėtų būti orientuotas ne į struktūrą, skaičiuojant kiek žmonių pateks į aukštąsias mokyklas, kiek į profesines, o į kokybinį paruošimą ir atitiktį rinkos poreikiams. Trumpai tariant, užsakymą ir finansavimą turi gauti tik ta įstaiga, kuri gali garantuoti kokybinį paruošimą ir užtikrinti atitikimą rinkos poreikiams. To negalintys įgyvendinti sistemos dalyviai turi būti šalinami.

Kokią proporciją galėtume laikyti tinkama Lietuvai? Manau, kad per artimiausią dešimtmetį vertėtų mažinti priėmimą į aukštąsias mokyklas, didinti – į atnaujintą profesinį mokymą. Pabrėšiu – tik artimiausius dešimt metų. Vėliau – proporcijos dalys, tenkančios aukštajam ir profesiniam mokymui, turėtų susilyginti. Tas, kuris aptarnauja aukštąsias technologijas, ir tas, kuris jas kuria, bus labai panašaus lygio. Tik vienas bus labiau praktikas, kitas – daugiau teoretikas. Tikiu, kad technologijos ateityje sumažins skirtumą tarp aukštosios ir profesinės mokyklos paruošimo.

– Kokią vietą, Jūsų manymu, švietimo sistemoje užima profesinis mokymas – lygiavertę kitų pakopų atžvilgiu ar pamatinę kitoms pakopoms?

– Profesinis mokymas yra visiškai savarankiška pakopa. Pamėginkime klausimą apsukti ir paieškoti atsakymo į tai, kas nukenčia, kai šalyje egzistuoja silpna profesinio mokymo pakopa.

Visų pirma, atkreipsiu dėmesį, kad profesinio mokymo sistema ruošia specialistus, kurie užima tarpininko vaidmenį – tai yra aptarnauja technologijas, kurdami aukštesnę vertę, bei priartina technologijas prie žmogaus. Vadinasi, silpna profesinio mokymo pakopa apriboja tiek aukštųjų technologijų panaudojimą gamyboje, tiek aukštųjų technologijų prieinamumą eiliniams gyventojams. Galima netgi teigti, kad žemas profesinio mokymo lygis apriboja apskritai įvairių paslaugų prieinamumą gyventojams – be tarpininko dažnas gyventojas net nepasinaudos technologija, nebus poreikio. O tai kuo toliau, tuo neš didesnius praradimus. Iš vienos pusės, turime senstančią visuomenę ir dalis žmonių neturi imlumo technologijoms, kitaip nei jauna karta, kuri yra imli iš prigimties. Iš kitos pusės, nauji poreikiai reiškia ir naujas verslo nišas. Nesant poreikių, jos liktų neišnaudotos.

Taigi profesinio mokymo efektyvumas koreliuoja su šalies ekonominiu potencialu. Negalėdami pasinaudoti aukštosiomis technologijomis, prarandame šalies ekonominį potencialą. Negalėdami įsigyti ar efektyviau taikyti aukštųjų technologijų, irgi prarandame šalies ekonominį potencialą.

Maža to, silpna profesinio mokymo pakopa mažina ir šalies žmogiškąjį kapitalą. Įgiję neaktualias profesijas arba neturėdami pakankamai žinių, absolventai nepakelia vartojimo ir gamybos į aukštą lygį. Tad žemas profesinio mokymo lygis, galima sakyti, apvagia mūsų kapitalą. Kadangi visa tai yra tam tikra visuomenės perspektyva – ir ekonominis potencialas, ir žmogiškasis kapitalas – drįsčiau teigti, kad netgi apvagia mūsų ateitį.

Tiesa, labai svarbu pastebėti, kad ateityje technologijos eliminuos vis daugiau tarpinių grandžių. Dėl to masinio darbuotojo, kuris buvo reikalingas dar XX amžiaus pabaigoje, toliau reikės vis mažiau. Bet visa tai neprieštarauja tam, ką minėjau – masinio darbininko nereikia, bet kvalifikuoto darbuotojo reikės vis labiau. Profesinio mokymo specialistų funkcijas vis labiau atliks pačios technologijos, tačiau technologijų aptarnavimas reikalaus vis aukštesnio profesinio pasirengimo.

Jeigu nemokėsime užtikrinti aukštesnių kompetencijų ir galimybių, nuolat turėsime praradimus. Dėl to dabar yra ypatingas laikotarpis, kai turime nuolat didinti profesinio mokymo kokybę ir atitiktį rinkos poreikiams.

– Ar galima teigti, kad išplėtotas profesinis mokymas yra žemą pridėtinę vertę kuriančios šalies bruožas?

– Tai netiesa. Viskas priklauso nuo profesinio mokymo kokybės, šalies ekonomikos išsivystymo lygio bei ryšio tarp profesinio mokymo sistemos ir vietos darbo rinkos. Todėl tai, kad profesinio mokymo sistema išplėtota ar labai siaura, dar nieko nepasako apie šalies išsivystymo lygį. Galime turėti pakankamai išplėtotą profesinio mokymo sistemą ir būti Vokietijos ar Danijos lygmens šalimi. Viskas priklauso nuo to, kas slypi už sistemos. Šalies išsivystymo lygį parodo ne profesinio mokymo išoriniai rodikliai, o jo kokybė ir atitikimas rinkos poreikiams.

– Žiniasklaidoje esate teigęs, kad labai svarbu plėtoti vyresnio amžiaus žmonių konsultavimą, kaip save pritaikyti darbo rinkoje, tokių žmonių profesinį mokymą. Ar dabartinis profesinis mokymas neatliepia vyresnių žmonių poreikių? Kaip tai turėtų keistis?

– Paslaugų vyresnio amžiaus žmonėms plėtojimas galėtų būti perspektyviausia profesinio mokymo raidos kryptis. Technologijos keičiasi ir naikina dalį profesijų, ypač ruošiamų profesinio mokymo sistemoje. Bet tai nėra savaime blogai. Nacionaliniame lygmenyje turėtų būti sukurta profesijų kaitos platforma, kuri galėtų rengti rekomendacijas atskiroms profesinėms mokykloms, kur ir kokias profesijas galėtų pasiūlyti, ką ir į ką keisti. Pavyzdžiui, ką galėtų veikti vairuotojai, kai jų profesija dėl savaeigių automobilių išnyks. Turime jiems pasiūlyti alternatyvą.

Kadangi žmonės vis ilgiau išlieka darbingi, vertėtų atsižvelgti į galimybę mokyti ir pensinio amžiaus žmones. Žinoma, mokslas jiems turėtų būti adaptuotas, turint galvoje, kad jie turi mažiau jėgų, ištvermės, šlubuojančią atmintį. Galbūt jiems galėtume parodyti kelią, pavyzdžiui, mokydami darbo kasos aparatu.

Visa mūsų švietimo sistema turi būti vieninga. Manau, žalinga skirstyti finansavimą atskirai profesiniam mokymui, universitetams, kolegijoms. Juk šalyje yra vienas žmogiškasis kapitalas. Kai mes viską padaliname ir žiūrime į vienas kito kišenę, sistema nėra efektyvi.

Kiekvienas bet kokio amžiaus žmogus turi būti maksimaliai apginkluotas galimybėmis kurti nacionalinį turtą ir savo gerovę. Tokio suvokimo šiandien stinga.

– Kaip manote, koks vaidmuo tenka profesiniam mokymui, kalbant apie socialinės atskirties mažinimą?

– Profesinis rengimas plačiąja prasme vaidina ypatingai svarbų vaidmenį socialinės atskirties mažinime. Visos socialinės vaikų ir jaunimo atskirties mažinimo priemonės turi būti nukreiptos į įdarbinimą. O jauno žmogaus sėkmingo įdarbinimo pagrindą sudaro profesinis parengimas.

Vadinasi, visa socialinė parama turi tarnauti profesinio mokymo užtikrinimui. Visos lėšos, kurios yra skiriamos, turi būti vertinamos pagal tai, ar jos padidino jauno žmogaus galimybę įgyti profesiją ir patekti į darbo rinką. Jeigu žmogus iš socialiai remtinos šeimos nepatenka į profesinį mokymą ir išeina į rinką be profesijos, tai – visos sistemos fiasko. Toks atvejis parodo, kad pinigai ir visa parama išeikvota veltui. Manau, neturėtume leisti nė vieno jauno žmogaus į darbo rinką be profesijos. Turime kiekvienam suteikti šansą.

Žinoma, atsakomybė, mažinant socialinę atskirtį, tenka visoms švietimo pakopoms. Tačiau, kadangi daugiausia vaikų iš socialiai remtinų šeimų patenka būtent į profesinio mokymo įstaigas, joms tenka didžiausia atsakomybė.

Profesinio mokymo įstaigos savo potencialo, mažinant socialinę atskirtį per aktyvizavimą, kol kas neišnaudoja pakankamai. Pavyzdžiui, dar mokyklinio amžiaus vaikams profesinės mokyklos galėtų organizuoti stovyklas. Visos pastangos turėtų būti orientuotos į tai, kad vaikas pajaustų uždirbtų pinigų skonį, pagarbą mokančiajam ir dirbančiajam, suprastų, kad darbe gali ieškoti savęs.

– Regis, nuo tarybinių laikų „profkėse“ likęs pėdsakas vis dar gajus – žmonės bijo eiti į profesinę mokyklą įgyti profesiją. Nuo ko vertėtų pradėti, norint pakeisti profesinio mokymo įvaizdį?

– Pradėti reikia nuo atsakingo darbo bendrojo ugdymo mokyklose, nes būtent jose prasideda sėkminga profesinio mokymo raida. Kalbu apie dvi pernelyg užmirštamas kompetencijų grupes. Pirma, dažnai per mažai dėmesio skiriama bendrųjų socialinių kompetencijų ugdymui pirminės socializacijos laiku – pradinėse klasėse. Dalis vaikų, kurie išeina iš mokyklos, net nėra tinkamai integruoti į socialinį gyvenimą. Jiems trūksta bendravimo įgūdžių. Mokymasis jiems nėra vertybė. Antra, bendrojo ugdymo mokyklose labai pasigendu ir karjeros kompetencijų ugdymo. Įgijęs bendrąsias socialines kompetencijas, jaunas žmogus geba suvokti sociumo svarbą ir savo vaidmenį jame. Karjeros kompetencijos yra tarsi antras etapas, kurio metu parodoma, kad visuomenė nėra priešiška. Tuomet pradeda formuotis pagarba visuomenei ir sau. Karjera yra kaip įrankis, leidžiantis pagerinti savo buvimą joje. Mes negalime sėkmingai funkcionuoti be ekonominio aktyvumo. O siekdami ekonominio aktyvumo, mes patenkame į profesinio mokymo sistemą. Vadinasi, neturėsime efektyvios profesinio mokymo sistemos, jeigu besimokantieji neturės motyvacijos, kuri gimsta būtent iš bendrųjų socialinių kompetencijų ir karjeros kompetencijų. Šios kompetencijos turėtų būti išugdytos iki 10 klasės. Vėliau gali būti per vėlu.

– Kaip vertinate pastaruoju metu inicijuotus pokyčius profesinio mokymo politikoje? Kokias įžvelgiate galimas rizikas naujoje politikoje?

– Pokyčius vertinu labai teigiamai. Labai sustiprėjo materialinė bazė, padidėjo patrauklumas. Teigiamai vertinu ir programų turinio kaitą, ir didesnį praktinių valandų svorį, ir materialinės bazės sustiprinimą mokymo procese, ypač šiuolaikiškos įrangos dirbtuvėms įsigijimą.

Vis dėlto, keista, kad iki šiol nepakankamai optimizuotas mokyklų skaičius. Dėl to ir toliau švaistomos lėšos administravimui. Antra, kol kas pasigendu teigiamų poslinkių, rengiant nubyrėjimo prevencijos sistemą. Rodos, nuolat apie tai kalbama, bet mažai kas pasikeitė. Trečia, trūksta daugiau dėmesio, plėtojant minkštąsias kompetencijas, kurias sudaro dvi grupės – tai emocinės ir socialinės kompetencijos bei karjeros valdymo. Juk ne pati profesija yra siekiamybė, o jauno žmogaus gerovė. Profesija yra tik įrankis. Tokio suvokimo dar pasigendu, profesiniame mokyme tebedominuoja technokratinis požiūris į jauną žmogų. Labai svarbus ir karjeros valdymas. Jaunas žmogus turi suvokti, kad nuolatinis mokymasis yra privalu, nes tai – jo vertės išsaugojimas.

– Kokie esminiai uždaviniai turėtų būti keliami profesiniam mokymui? Kaip manote, kokią vertę profesinis mokymas kurs 2030 metais?

– Visų pirma, kaip jau minėjau, reikėtų optimizuoti profesinių mokyklų tinklą, nemažinant kokybės ir prieinamumo, plėtojant pavėžėjimo ir apgyvendinimo funkcijas, didinant informuotumą ir ryšius tarp mokyklų ir skirtingų švietimo pakopų.

Kitas labai svarbus uždavinys – profesinio mokymo patrauklumo didinimas. Gerinant profesinio mokymo įvaizdį padaryta jau nemažai, bet tebestebime didelį nubyrėjimą, tad reikia platesnio požiūrio, besirenkant priemones. Priemonės, manau, galėtų būti trejopos: finansinės (stipendijos, maitinimas, dienpinigiai, apgyvendinimas ir t. t.), organizacinės (apsauga, dokumentų paruošimas ir t. t.) bei nubyrėjimo prevencinės (bendradarbiavimas su bendrojo ugdymo mokyklomis dėl emocinio raštingumo ir karjeros valdymo).

Taip pat būtina tobulinti profesinio mokymo absolventų įdarbinimo sistemą. Profesinio mokymo įstaigos turi užsitikrinti stiprų darbdavių palaikymą ir didelį absolventų įsidarbinimą. Jeigu profesinę mokyklą baigęs mokinys per du tris mėnesius nesusiranda darbo, nukenčia darbdavys. Viskas atsisuka prieš darbdavį, prieš ekonomiką, galop, prieš vaiko ateitį. Profesinis mokymas, nekurdamas įpareigojančių ryšių su darbdaviais, galima sakyti, net skatina emigraciją.

Siekiant to išvengti, reikia nuolat centralizuotai vertinti mokymo programų atitikimą rinkos poreikiams. Pastariesiems greitai besikeičiant, auditas turi būti organizuojamas ne kas penkis metus, o bent kas metus. Privalu užtikrinti ir mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistemą.

Kalbant apie profesinio mokymo vertę Lietuvoje ir visose Europos Sąjungos šalyse 2030 metais, neapsiriksime sakydami, kad ji bus kur kas didesnė, negu yra dabar. Tai lems keli dalykai. Iš vienos pusės, jau mažėja ir toliau mažės jaunimo. O pasiūlai mažėjant – vertė auga. Vadinasi, kiekvienas darbo rinkai pasirengęs žmogus bus brangesnis. Iš kitos pusės, didėja ir didės klaidų kaina. Nekokybiškas paruošimas, netinkamo žmonių skaičiaus paruošimas, nesudarymas sąlygų greitai patekti į darbo rinką – visa tai bus daug kainuosiantys praradimai pajamų, visos ekonomikos ir žmogaus pasitenkinimo lygmenyse.

Dėl to tvarkyti profesinio mokymo sistemą Lietuvoje privalu jau šiandien. Visi uždaviniai gali būti pradėti įgyvendinti nedelsiant. Turime daug dirbti vardan didesnės profesinio mokymo vertės ateityje.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.