Siekdami išsiaiškinti, kas aktualiausia „Agendos“ skaitytojams, socialiniame tinkle „Facebook“ paklausėme jų pačių. Apklausos metu paaiškėjo, kad kalbėti apie mokslininkus, jų situaciją ir savijautą šalies mokslo sistemoje yra svarbu ir reikalinga. Tai ir buvo pasiūlyta kaip pirmos diskusijos dalies atspirtis, klausiant diskusijos dalyvių, ar Lietuvoje jau turime naują mokslininkų kartą ir, jei taip, kokiais parametrais galime ją apibrėžti.

G. Viliūnas. Diskutuojant apie Lietuvos mokslo būklę ir ateitį, dažniausiai susitelkiama į finansavimo, infrastruktūros ir strateginio planavimo klausimus – apgailestaujama dėl nepakankamų atlyginimų, išskaidytų investicijų, bendros mokslo raidos vizijos trūkumo. Visgi šįkart tokias tradicines mokslo politikos svarstymų temas siūlyčiau palikti nuošalyje ir pakalbėti apie svarbiausią mokslo sistemos grandį – pačius mokslininkus. Diskusiją sutelkime į naują mokslininkų kartą. Kaip manote, ar ją jau galima apibrėžti vadovaujantis ne vien amžiaus, bet ir pasaulėžiūros ar vertybiniais parametrais? Ar jau turime visuomenės grupę, kurią vienija bendra naujos kartos mokslininko patirtis, generacijos išgyvenimas? Galiausiai, pasidalinkite, ar save identifikuojate kaip naujos mokslininkų kartos atstovą.

U. Neniškytė. Gyvybės moksluose turime labai stiprią, autoritetingą vyresniąją kartą, kurios atstovams dabar yra arti 60 metų ir daugiau. Jų mokslinė veikla yra reikšminga ne tik Lietuvos, bet ir pasauliniu mastu. Tuomet, einant prie viduriniosios kartos, turime tam tikrą duobę, kuri tikriausiai iš dalies yra susijusi su sunkmečiu po nepriklausomybės atgavimo. Stiprūs yra tik pavieniai šios kartos žmonės, bet jų yra santykinai mažai. O dabar kyla jauni, bet jau visiškai susiformavę tarptautinio lygmens žmonės, kuriems sakyčiau yra iki 40 metų. Sakydama „tarptautinio lygmens“, galvoje nebūtinai turiu tuos, kurie turi tarptautinės patirties (studijavo ar stažavosi užsienyje). Kalbu apie visus tuos, kurie yra pajėgūs atlikti tarptautinio lygmens mokslinius tyrimus.

Dėl to kad vietoje viduriniosios grandies turime duobę, negalėjome užtikrinti kartų kaitos nuoseklumo – nebuvo ką ir kuo pakeisti. Tad nenuostabu, kad dabar teturime korifėjus ir jaunus žmones, visiškai nenutuokdami, kaip mes juos pritrauksime ir integruosime į sistemą. Šie jauni žmonės yra alkani, jie sako: „Suteikite mums erdvės veikti“. O mes nežinome, kaip tai padaryti.

A. Paliokaitė. Aš atstovauju socialiniams mokslams, kur situacija šiek tiek kitokia – vien amžiumi kartos tikrai negalime apibrėžti. Kitose mokslo srityse karjera paprastai yra ganėtinai nuosekli: pabaigi bakalauro, magistro studijas, stoji į doktorantūrą, vėliau atlieki podoktorantūros stažuotę. O socialiniuose moksluose mokslinę karjerą žmonės neretai tęsia nenuosekliai – sugrįžta į mokslą, tyrimo klausimą išsikristalizavę per darbinę patirtį.

Atsakymas į klausimą, ar mes turime naują mokslininkų kartą, priklauso nuo mokslo srities ir padalinių. Lietuvoje dar turime dviejų greičių mokslą. Vienuose padaliniuose žmonės, atrodo, verda savose sultyse: publikuoja straipsnius savo padalinių žurnaluose, o tarptautinėje diskusijoje visiškai nedalyvauja. Kiti jau orientuojasi į tarptautinį standartą. Ten, kur yra traukos centras, kurį sudaro autoritetas su tarptautine patirtimi (pavyzdys galėtų būti ir pati gyvybės mokslų žvaigždė Urtė Neniškytė), ten buriasi ir naujos kartos tyrimų grupės. Kaip įmonės, kurios jau gimė globalios (angl. born global – aut. pastaba), pavyzdžiui, „Revolut“ (finansinių technologijų startuolis – aut. pastaba), kuriam vietovė nėra svarbi, taip ir naujos kartos mokslininkai – nesvarbu kurioje šalyje atlieka tyrimus, vis tiek dalyvauja tarptautinėje diskusijoje.

G. Černiauskaitė. Mano (meno – aut. pastaba) srityje viduriniosios grandies trūkumas dar akivaizdesnis. Jeigu ir buvo meno daktarų, jaunesnių negu 50–60 metų, apie juos mes beveik nieko nežinome. Ypač tai akcentuotina apie meno praktikus. Viduriniosios kartos menotyrininkai, nors jų žinau vos vieną kitą, yra labiau matomi.

Jaunesnioji karta – mano amžiaus – gausiausia. Tik klausimas, kiek iš dabar studijuojančių doktorantūrą tęs savo mokslinę karjerą po studijų baigimo. Realus santykis, manau, būtų maždaug 2 iš 10. Įdomu tai, kad kaip pastebiu, studijavę užsienyje yra labiau linkę likti moksle – jie turi šiek tiek kitokį suvokimą.

G. Viliūnas. Meno doktorantūros reiškinys nėra toks jau savaime suprantamas. Anksčiau tradiciškai būdavo apsiribojama klasikiniais menotyros tyrimais, kurie, žinoma, egzistuoja ir dabar. Bet štai praktinė meno disertacija – tai yra nauja, labai kryptingomis pastangomis iškovota Lietuvos menų mokyklų. Tad ir mūsų mokslo skalėje tai iki šiol yra gana specifinė dalis. Būtų įdomu išgirsti, koks jūsų santykis su klasikinio tipo menotyrininkais.

G. Černiauskaitė. Tiriamąją doktorantūrą pas mus atitinka menotyra, o praktinę – dizainas. Nors studijuoju dizainą, visgi beveik visi mano dėstytojai yra menotyrininkai, nes paprasčiausiai kitokių nėra. Jie padėjo man susidaryti doktorantūros konstrukciją, bet dėl praktinio turinio padėti gali vos keli dėstytojai – daugiausia grįžę iš užsienio arba užsieniečiai.

G. Viliūnas. Kaip jūs save identifikuojate – kaip lietuvę meno doktorantūros atstovę ar kaip tarptautinės meno daktarų bendruomenės narę?

G. Černiauskaitė. Lietuva maža, mano sritis – dar mažesnė, tad nėra prasmės būti korifėjumi keliolikos žmonių bendruomenėje. Atliekant mokslinius tyrimus, aš tikrai gręžiuosi į tarptautinį kontekstą – kuo galime išsiskirti pasaulyje ar bent jau Europoje. Matomumas už šalies ribų – stiprumo faktorius. Bet tiesa, to ne visada reikalaujama. Kartais susidaro įspūdis, kad kadangi universitetui reikia daugiau doktorantų, pristinga kritiškesnio doktorantų vertinimo.

E. Aleknevičiūtė. Man didelę nuostabą sukėlė tai, kad aš tikriausiai buvau viena iš kelių socialinių mokslų doktorantų iš viso universitetų konglomerato (kai kurių Baltijos šalių universitetų – aut. pastaba), kuri doktorantūros laikotarpiu išvyko į ilgalaikę stažuotę kitoje šalyje. Tačiau jeigu jūs manote, kad taip yra dėl finansavimo ir galimybių trūkumo, klystate. Pasirodo, stinga ir norinčių pasinaudoti tomis galimybėmis. Doktorantūros studijų metu kandidatuodama į stažuotę aukšto lygio verslo mokykloje Prancūzijoje, kaip vėliau sužinojau, turėjau ne tiek ir daug konkurentų iš Baltijos šalių.

Pagrindinė šio pasyvumo priežastis, mano manymu, yra tai, kad mokslai Lietuvoje dažnai yra suvokiami kaip antraeilis dalykas – šalia darbo, šeimos. „Jeigu spėsiu po darbo kelioms valandoms užbėgti į paskaitas – užbėgsiu, jeigu ne – apsieisiu ir be to.“ Dėstyti studijų metu ne visada spėjama, mokslinių straipsnių rašyti – taip pat. Nieko keista, kad po trejų metų nemažai doktorantų išeina į akademines atostogas. Truputį šaržuosiu, bet doktorantūros studijos kartais būna prestižo reikalas, beje, neretai įgyjamas nemokamai. „Jeigu prie vardo prirašysiu „Dr.“, vizitinė atrodys gražiau.“

Tad man taip pat atrodo, kad Lietuvoje mes turime dviejų greičių mokslą. Tiesa, tektoniniai judesiai po truputį jaučiasi, bent jau sulig pradėtu universitetų optimizavimu. Pamažu atsiranda vietos ir jaunimui, tačiau ne visada pakanka to, kad jis turi publikacijų ar atitinka reikalavimus, nes kai kurios vietos universitete gali būti užimtos ilgam. Pagaliau prieinama prie to, kad mes, jauni žmonės, esame demotyvuoti pasilikti universitete ir daug mūsų išeina į verslą. Juolab, kad ir atlyginimai universitete daug noro pasilikti nekelia.

A. Paliokaitė. Šios finansavimo ir atlyginimų problemos tęsiasi jau tikrai ne vienerius metus. Kas gi laukia tyrėjo po doktorantūros? Išprotėjusio idealisto gyvenimas. Esminis iššūkis, manau, yra tai, kad šiuo metu jauni mokslininkai negali pragyventi iš mokslo. Aiškiausiai tai galime matyti socialiniuose moksluose, iš kur pati esu. Dauguma etatų skirti dėstymui, o ne moksliniams tyrimams, kurie paliekami laisvalaikiui. Nuolatos pažeidžiamas darbo kodeksas, nes be trigubo etato ir įvairių administracinių pareigų išlaikyti šeimos nėra įmanoma.

Kita problema, apie kurią jau šiek tiek užsiminta, – skaidri tyrėjų atranka. Darbo skelbimai neturėtų būti paieškos sistemose nerandami „pdf“ dokumentai. O kuriozinių situacijų, bent jau socialiniuose moksluose, kai tyrėjai gauna kvietimus į pareigas, kurių kriterijus visoje Europoje atitinka vienas žmogus, pasitaiko nuolat.

U. Neniškytė. Identiškos situacijos, kai pozicija yra parašyta konkrečiam žmogui, pasitaiko ir kitose mokslo srityse. O jeigu savo kandidatūrą pareiškia kitas kone mistiniu būdu skelbimą atradęs žmogus, koks siaubingas tai netaktas! „Kaipgi tu gali pretenduoti į svetimą vietą?“ Mes esame susikūrę tokią sistemą, kai nebeįsivaizduojame, kaip galima samdyti skaidriai, solidžiai.

A. Paliokaitė. Kol kas mokslo sistemos kraujotaka šalyje labai sulėtėjusi. Ją išjudinti galėtume pakvietę talentų iš užsienio. Štai Estijoje jau daugiau nei dvidešimt metų veikia konkursinis mokslo finansavimas, kurio pagrindu į šalį iš Skandinavijos atvyko daug jaunų doktorantūros absolventų. Taip estams pavyko sumažinti užsidarymą savo „kaimo baloje“. Lygiai taip pat ir pas mus atranka į pozicijas ilgainiui turėtų tapti tarptautine.

Dar norėčiau pridurti, kad labai trūksta susiformavusių tyrimų grupių. Dabar turime pavienius mokslininkus, dirbančius tai, kas jiems įdomu. Bet, mano galva, prasmingiau būtų burti tyrimų grupes, kurių centrais taptų grįžę ar atvykę iš užsienio mokslininkai. Šios tyrimų grupės galėtų padėti grąžinti ar pritraukti talentus. Kolegės Urtės Neniškytės ar Povilo Lastausko (Lietuvos banko Tyrimų centro vadovo – aut. pastaba) pavyzdžiai rodo, kad jaunų talentų pritraukimas gali visą padalinį prikelti naujam gyvenimui, sutelkti naujos kartos potencialą.

V. Bartninkas. Aš į Lietuvą esu grįžęs dar palyginti neseniai, todėl mano matymo ir vertinimo perspektyva čia, sakykime, dar pereinamoji. Po doktorantūros studijų Kembridže baigimo į Lietuvą grįžau ganėtinai netikėtai. Planavau tęsti karjerą Jungtinėje Karalystėje arba Jungtinėse Valstijose, bet nusprendžiau išmėginti savo jėgas ir podoktorantūros konkurse Lietuvoje. Panašiu metu gavau pasiūlymą iš TSPMI dėstyti antikos filosofiją.

Nors ir per trumpą laiką, bet skirčių tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės, kurioje praleidau nemažai laiko, tikrai pastebiu. Išskirčiau tris–keturias esmines.

Pirmoji – kalbinė. Tiems, kurie studijas baigė užsienyje, savaime suprantama, kad disertacija turi būti rašoma anglų kalba. Lietuvoje tokio supratimo kol kas dar nėra. Mano įsitikinimu, tai yra problema, nes su tuo siejasi baigiamojo tyrimo pasiekiamumas ir, galiausiai, pats mąstymo būdas.

Kitas skirtumas – bendruomenės. Lietuvoje bendruomenė dar labai uždara, apsiribojanti šalies mastu ir daugiausia diskutuojanti nacionalinėse konferencijose. Jungtinėje Karalystėje toks dalykas, kaip nacionalinė konferencija, išvis neegzistuoja, nes jei joje susirenka savi žmonės, tai galėtų būti pavadinta viso labo seminaru.

Kas radikaliai skiriasi – pats disertacijos rašymas. Lietuvoje tai arba lažas, arba užsitarnauta pramoga. Aliuziją į lažą naudoju dėl to, kad rašydamas disertaciją turi dirbti daug papildomų darbų. Dabar, kai padidėjo doktorantų stipendija, situacija galbūt šiek tiek pasikeis, nors taisyklė, kad disertacija – šalutinis projektas, manau, išliks. Ką tai reiškia? Studijų patirtis pasikeičia ne vien finansine prasme, bet ir psichologiškai. Disertacija Kembridže yra tai, kuo tu gyveni tris metus, vienintelis dalykas, į kurį tu susikoncentruoji. Doktorantai ten turi visas įmanomas finansines pagalves, kurios neleidžia jiems net pamanyti, kad jie turi užsiimti papildomomis veiklomis. Dėl to jie tiesiog kitaip patiria savo akademinę brandą.

Dalykas, kuris pastaruoju metu neramina mane labiausiai, – tai ekspertinis vertinimas. Aš tyrinėju politinę filosofiją, istoriją, antikos periodo literatūrą, vadinasi, kažką kas – daugelio, kurie neturi suvokimo, kas yra antikos filosofijos tyrimai, manymu – neturi jokio relevantiškumo, aktualumo. Nepaisant to, kad šiuo metu dirbu su tekstais, kurie XX–XXI amžiuje yra beveik nekomentuoti ir kurie netgi nėra išversti į moderniąsias kalbas, tokias kaip anglų ar vokiečių. Lietuvoje paprasčiausiai nėra ekspertų, kurie suprastų tokių tyrimų relevantiškumą.

U. Neniškytė. Humanitariniai ir socialiniai mokslai yra ypač uždari. Vos tik užsimeni, kad reikia labiau orientuotis į tarptautinius standartus, susilauki kritikos – esą taip yra žudomas Lietuvai aktualus mokslas. Mano nuomone, apskritai dar nėra suvokiama, kad mokslas nėra lokalus. Mokslas yra mokslas tik tada, kai jis yra tarptautinis. Tu gali tyrinėti lietuvišką vorų rūšį, bet kaip tu tyrinėji, ką tu tyrinėji ir kodėl tu tyrinėji, gali būti aktualu visam pasauliui.

V. Bartninkas. Regiu tris pavojus. Pirma, vertinimas, neturint ekspertinių žinių. „Nors ir neturime patirties tavo srityje, vis tiek tave įvertinsime.“ Antra, siauras mąstymas, susijęs su mažos šalies sindromu. „Viskas jau yra išversta, o jei nėra išversta, mums tai neaktualu, nes mes esame maža tauta.“ Trečia, minėtos mokslo grupės. Sutikdamas su bendra taisykle, kad mokslo grupių reikia, sakyčiau, kad turi būti ir išimčių. Jei nėra pas ką daryti tyrimų, žmonės skatinami išvažiuoti. Bet antikos filosofija nėra toks dalykas, ties kuriuo reiktų kartu dirbti 6 žmonėms laboratorijoje. Mano tyrimų srityje vienas žmogus inicijuoja ir perduoda savo patirtį doktorantams, kurie tokiu būdu užauga. Žinių perdavimo modelis labai senovinis. Principas it ūglių: atlauži – pasodini, atlauži – pasodini.

G. Černiauskaitė. Meno dizaine principas toks pats. Mums nereikia dirbti laboratorijoje. Kiekvienas turi savo interesą. Svarbiausia yra perduoti mąstymo būdą, o ne tikslų tyrimą.

V. Bartninkas. Paskutinis dalykas – neadekvati finansinė situacija. Mano giliu įsitikinimu, turi gauti atlygį tiesiogiai už tai, ką tu darai, o ne už kažkokius papildomus darbus. Kai rašiau savo disertaciją Kembridže, per tris metus nebuvo laiko, kai turėjau nerimauti dėl finansų. Tu žinai, kiek turi, ir gali atsipalaiduoti, nes situacija yra adekvati ir atitinkanti tavo dabartinį statusą. Tuo metu Lietuvoje tu nuolat turi jaudintis dėl valandų, etatų, perviršio valandų ar kitų dalykų. Biurokratinė našta taip tave spaudžia, kad tu pradedi galvoti, ar iš viso verta stengtis.

E. Aleknevičiūtė. Kartais sistema pastato į nejaukią padėtį. Toks atvejis buvo mano disertacijos gynimo metu. Disertaciją rengiau anglų kalba. Žinoma, kalba, kuria rašiau, maniau, ir ginsiuosi. Prieš disertacijos gynimą buvau informuota, kad neturiu teisės savo disertacijos Lietuvoje gintis anglų kalba. Pasirodo, tai prieštarauja universiteto taisyklėms ir mano gynimas dėl to gali būti neužskaitytas. Viena iš mano gynimo komisijos narių buvo profesorė iš Lenkijos. Galiausiai, pasirengiau skaidres anglų kalba, bet kalbėjau lietuviškai. Situacija buvo kiek keista.

U. Neniškytė. Jei net universiteto statutuose yra įrašyti tokie dalykai, tai parodo, kad esame visiškai nepasiruošę užsienio studentams, nepaisant to, kad universitetai plačiai deklaruoja savo atvirumą atvykstantiems.

G. Viliūnas. Mūsų diskusijai einant į pabaigą, prašysiu jūsų pasidalinti, kokie dar svarbūs akcentai, jūsų manymu, liko neišsakyti, kalbant apie naują mokslininkų kartą.

G. Černiauskaitė. Kartų skirtumas yra gal netgi ir visai gerai, bent jau menuose. Vyresnės kartos žmonės mus labai skatina vykti į tarptautines konferencijas, kviečia dėstyti užsieniečius, ragina domėtis ir kuo daugiau išmokti. „Mes jau greitai išeisime į pensiją, – sako jie, – tad jūs turėsite mus pakeisti.“

A. Paliokaitė. Naują mokslininkų kartą apibrėžčiau kaip gimusią globaliai, įsitinklinusią pasaulyje ir dalyvaujančią tarptautinėje mokslo diskusijoje. Šiuo metu tą kartą atstovauja grįžę iš užsienio arba dirbantys tarptautiniu mastu jaunieji mokslininkai. Jie žino, koks yra kokybės standartas ir stengiasi jį diegti čia, Lietuvoje.

U. Neniškytė. Aš taip pat pabrėžčiau, kad naujos kartos mokslininkai dirba tarptautiniu mastu. Net ir išvykę į trumpalaikes stažuotes, tyrėjai grįžta su kitokiu mąstymu. Orientacija į tarptautinį mokslą – labai gera skirtis, nes kalbame apie kokybės lygį.

E. Aleknevičiūtė. Jeigu kartą apibrėžiame amžiumi, tuomet ir pačioje kartoje pastebiu labai didelių skirtumų. Kaip ir minėjau, neretai doktorantūrą žmonės traktuoja kaip socialinio statuso ženklą, bet ne kaip tyrėjo savybę. Taip pat neretai norima, kad tie ketveri doktorantūros metai praeitų kuo greičiau ir su kuo mažiau trukdžių. Panašu, kad baimė veikti tarptautiniu lygmeniu kažkiek persiduoda ir jaunajai kartai.

V. Bartninkas. Nemanau, kad tai, jog žmonės traktuoja doktorantūrą kaip tam tikrą socialinio prestižo įrankį, kuris padės jiems nebūtinai akademinėje aplinkoje siekti karjeros tikslų, yra problema. Galbūt tik norėtųsi, kad apie tai būtų daugiau kalbama.

G. Viliūnas. Palietėme labai daug temų, atkreiptas dėmesys į įvairius signalus. Nuskambėjo įdomus motyvas, kad žinių perdavimo mechanizmas neveikia, nes nėra viduriniosios grandies. Sistemoje tarsi yra vakuumas, tad neretai pasijunti esąs vienas. Kita vertus, yra ir kartų konkurencijos, užsisklendimo apraiškų. Taip pat minėjote, kad Lietuvos moksle juntami du greičiai, kurie gali būti sietini su skirtingomis nuostatomis, tam tikru mentalitetu: vieni orientuojasi į tarptautinę erdvę, yra atviri, daugiakalbiai, kiti veikia tik lokaliai, tarsi verda nacionalinėse „sultyse“. Svarstėte, kad „naujųjų“ mokslininkų Lietuvai reikia, bet kol kas jų potencialas nėra sutelktas. Nauja mokslininkų karta, atrodytų, pradeda save identifikuoti, tačiau dar nekalba vienu balsu. Ir tam, ko gero, dar prireiks laiko – juk kalbame apie pasaulėžiūros, vertybinius pokyčius. Kad ir kaip būtų, viliamės, kad šis mūsų pokalbis taps kad ir maža atspirtimi tolesnei diskusijai, galbūt netgi gaire reikalingiems politiniams sprendimams.

Antrą diskusijos dalį skaitykite čia.