Aštrių protų sugrąžinimo į Lietuvą programos, anot Juliaus Bogomolovo, biochemiko, šiuo metu atliekančio podoktorantūros stažuotę Kalifornijos universitete San Diege, JAV, sveikintinos, bet galėtų būti lankstesnės. Jaunojo mokslininko teigimu, ilgą laiką Lietuvoje buvo vadovaujamasi principu – viskas arba nieko, kitaip tariant, arba grįžti visu kūnu ir siela, arba negrįžti visai. Tik neseniai tai pradėjo keistis – pradėtos diegti nuotolinio darbo sutartys, leisiančios mokslininkams, net ir esantiems užsienyje, įgyvendinti savo projektus Lietuvoje. Nors kol kas neketina grįžti, tokiu būdu ryšius su Lietuvos mokslo bendruomene toliau palaikyti žada ir J. Bogomolovas. Lietuvoje jis sako turįs didelių planų – steigti eksperimentinių gyvūnų laboratoriją.

– Pirmiausia pakomentuokite, kokius tyrimus šiuo metu atliekate.

– Atlikdami bandymus su pelėmis, mes siekiame rasti būdus, kaip padėti įvairiomis širdies ligomis sergantiems žmonėms. Tai kardiologija, bet ne klinikinė, o mokslinė, eksperimentinė, ypač suaktyvėjusi, pradėjus taikyti genų redagavimo technologijas. Orientuojamės į pacientus, turinčius genetinių pakitimų. Tokį pat genetinį pakitimą bandome įdėti į peles ir tikimės, kad jos atkartos žmonių ligą. Tuomet, panaudoję jas kaip modelinį organizmą, stengiamės išsiaiškinti, kas negerai ir kaip ateityje galėtume pagydyti sergančiuosius.

– Ar šie Jūsų tyrimai galėtų būti komercializuojami?

– Žinoma. Kalifornijos universiteto laboratorijoje kiekvienas podoktorantūros stažuotojas yra atsakingas už savo peles – turi organizuoti jų pirkimą ir pardavimą. Specialiai pardavimui pelių neauginame, bet jei kompanijos susidomi, jas parduodame. Atsiradusios genų redagavimo technologijos, prie kurių daug prisidėjo Vilniaus universiteto tyrėjas Virginijus Šikšnys, stipriai priartino mokslinės kardiologijos veiklą prie verslo.

– Bakalauro studijas baigėte Heidelberge, Vokietijoje, doktorantūros – Liverpulyje, Jungtinėje Karalystėje. Gal galite pakomentuoti, kaip taip susiklostė, kad praleidote magistrantūros pakopą?

– Tai buvo mano vadovo Heidelberge mintis. Jis manė, kad aš, kaip mokslininkas, jau susiformavęs. Bakalauro studijų metu jau buvau parengęs ne vieną mokslinį straipsnį. Rodos, ir kompetencijų pradėti doktorantūrą užteko. Vokietijoje visgi labai vertinama tvarka, todėl tiesiai į doktorantūrą priimti manęs nenorėjo. Tuomet mano vadovas susisiekė su kolege Liverpulyje, kur netrukus buvo apsvarstyta mano kandidatūra.

Jungtinėje Karalystėje sistema yra kiek kitokia negu, pavyzdžiui, Lietuvoje. Skirtingai nei čia, Anglijoje paisoma labai griežtų terminų: vos tik esi priimamas į doktorantūrą, jau žinai, kada turi priduoti baigiamąjį darbą. Jeigu laiku jo nepateiki, nuobaudos galioja visiems: ir tau, ir tavo vadovui, ir vadovo departamentui. Dėl to pirmaisiais metais doktorantai yra traktuojami kaip kandidatai, taip siekiant apsidrausti, kad kuo daugiau doktorantų baigtų studijas. Tik po metų, įvertinus rezultatus, jie priimami. Per šiuos metus nepakankamai pažengę įgyja filosofijos magistro (angl. Master of Philosophy, MPhil) laipsnį savo srityje. Tai pamatuotas universiteto vidinis saugiklis, nes net ir nepakankamai pažangiems studentams sudaroma galimybė baigti studijas,  tiesiog jie įgyja žemesnį negu daktaro laipsnį.

– Kuo skiriasi darbo laboratorijose kultūra šalyse, kuriose Jums teko dirbti?

– Heidelbergo ir Liverpulio laboratorijose patiriamas labai didelis spaudimas. Kiekvienas mokslininkų grupės vadovas yra suinteresuotas publikuoti kiek įmanoma daugiau mokslinės produkcijos, todėl stengiasi savo komandoje dirbančius jaunuosius mokslininkus išlaikyti kuo ilgiau. Natūralu, kad tokioje aplinkoje kyla daug konfliktų, dramų. Grįžęs į Vokietiją, per pirmąsias 15 minučių iš kolegų sužinau, kas ko nekenčia ir kas su kuo susipykę. Lietuvoje dramų dar daugiau.

San Diego laboratorijoje streso, palyginti su Heidelbergo ir Liverpulio, kur kas mažiau. San Diege – buvau stipriai nustebintas – visi atsipūtę, atsipalaidavę. Tai nereiškia, kad ten dirbama mažiau, anaiptol – būna, kad dirbame ir naktimis, ir savaitgaliais. Tačiau stresas San Diege minimizuotas tiek, kiek tik galima. Siekiant išvengti doktorantų išnaudojimo, yra įvesti saugikliai. Pavyzdžiui, Kalifornijos universitete podoktorantūra gali trukti ne ilgiau negu penkerius metus. Po to tavo, kaip tyrėjo, statusas privalo keistis, kartu ir atlyginimas.

Kiek teko pastebėti, nors ir žvelgiant į Lietuvos situaciją iš šono, čia spaudimas publikuoti yra palyginti mažesnis. Viena vertus, tai reiškia, kad nėra žalingo spaudimo, išnaudojant doktorantus. Kita vertus, nėra ir pozityvaus spaudimo, skatinančio į mokslininkų grupes priimti geresnius doktorantus, galinčius atnešti kokybiškesnio indėlio. Esant tokiai sistemai, kai kiekvienas doktorantas į savo mokymo įstaigą atneša pinigų krepšelį, labai svarbus tampa pats doktorantų skaičius. Kitaip tariant, jeigu studentas publikuos mokslinę produkciją, universitetui bus labai naudinga. Bet jeigu studentas ir nelabai ką nuveiks, vis tiek bus naudinga jį turėti vien dėl atnešto pinigų krepšelio.

Skiriasi net ir pati laboratorijų architektūra. Anglosaksiškose laboratorijose yra viena didelė, atvira patalpa, kurioje dirba visas departamentas. Tad nori nenori vien pati architektūra skatina bendradarbiavimą. Tuo metu Gyvybės mokslų centre Lietuvoje – tikra durų karalystė. Atidarai pirmas, antras, trečias, ketvirtas, penktas ir tik už šeštų durų pagaliau patenki į laboratoriją. Paklausus paaiškinimo, atsakoma argumentais apie saugumą, brangių reagentų praradimo riziką.  Betgi galime rakinti ne ištisas patalpas, o, pavyzdžiui, tik stalčių su reagentais. Tokioje realybėje kalbos apie mokslinio potencialo sutelkimą ar mokslo sinergiją  praranda prasmę. Žvilgsnis į mokslo slėnių architektūrą akivaizdžiai rodo prasmės pametimą.

– Esate gavęs Marie Curie stipendiją, kuri leidžia dvejus metus studijuoti pasirinktoje institucijoje. Kodėl nusprendėte tęsti karjerą užsienyje, o ne Lietuvoje?

– Po doktorantūros vykti stažuotis į JAV mane labai skatino mano doktorantūros vadovas. Suprask, reikia, bus svari patirtis, išmoksi naujų dalykų. Naujos patirties paieškos ir nuvedė į Kalifornijos universitetą. Tiesa, Marie Curie stipendija – europietiška. Tad dabar, paskutiniais metais, kai turiu šią stipendiją, didžiąją laiko dalį praleisiu Vokietijoje.

Manau, kad užsienyje galiu išmokti dalykų, kurių neišmokčiau Lietuvoje. Štai mano vadovas Kalifornijos universitete – kinas ir jis pasakoja, kaip stipriai Kinija dabar stengiasi pritraukti mokslininkus grįžti. Jie daug investavo į infrastruktūrą, įrenginius, bet ne tiek daug investuoja į žmogaus lavinimą. Tad ir pasekmė yra tokia, kad tu, atrodo, žinai, ką tas prietaisas daro, bet nesugalvoji, kaip galėtumei jį pritaikyti savo tyrimuose. Panašią situaciją stebiu ir Lietuvoje.

– Kaip suprantu, grįžti į Lietuvą neketinate.

– Koks skirtumas tarp Kinijos, didžiosios dalies Europos ir JAV? JAV, kitaip nei Kinijoje ir Europoje, administracija dirba tau. Mes ten esame administracijos klientai, tad biurokratija visiškai supaprastinama. Atsikračius šios naštos, gali pilnu pajėgumu fokusuotis į savo tyrimus. Europoje ir Kinijoje atvirkščiai – biurokratinė našta gula ant mokslininkų pečių. Kai nuo to atpranti, grįžti darosi sunku. Tad šiuo metu savo karjerą sieju su JAV.

„Grįžti į Lietuvą“ – galbūt per stipriai pasakyta. Šiuo metu mano tikslas yra palaikyti ryšius su Lietuva, bet – bent jau kol kas – daugiausia nuotoliniu būdu. Gyvybės mokslų centre turiu doktorantę ir nedidelę mokslininkų grupę. Lietuvoje aš matau didžiules galimybes. JAV ir kitur pasaulyje laboratorinių gyvūnų priežiūra labai brangi. Vienas narvelis metams kainuoja apie 300 dolerių. O toje laboratorijoje, kurioje dirbu, vien tik aš turiu 160 narvelių. Galite įsivaizduoti, kiek tokie tyrimai kainuoja. O Lietuvoje gyvūnų, ypač didesnių, išlaikymas vis dar yra santykinai pigus. Kol kas, mano žiniomis, komercinis genų redagavimo technologijos pritaikymas Lietuvoje nevyksta arba vyksta nelabai intensyviai. Tad labai tikiuosi, kad su Gyvybės mokslų centro palaikymu pavyks čia įgyvendinti planą – įkurti eksperimentinių gyvūnų laboratoriją.

– Praleidžiant tiek daug laiko užsienyje, kaip sekasi palaikyti ryšius su Lietuvos mokslo bendruomene?

– Būdų, esant naujoms technologijoms, tikrai yra. Kadangi fiziškai Lietuvoje negaliu būti visą laiką, nuotolinės darbo sutartys – vienintelis finansavimo modelis, kuris man yra tinkamas.

Žinoma, yra ir kitų būdų susigrąžinti gabius lietuvius ar pritraukti talentus iš užsienio. Pavyzdžiui, ketveriems metams skiriami vadinamieji grantai, kurie mokslininkams suteikia labai didelį finansavimą. Bet po to – daug nežinomųjų. Finansavimas Lietuvoje yra labai nenuoseklus. Ypač mane atbaido tai, kad lėšos, skiriamos atlyginimams ir reagentams, yra surištos. Dabartiniame šaukime atlyginimams numatyta 60 proc., reagentams – 40 proc. Nesuprantu, kodėl pačiam mokslininkui neleidžia to susiplanuoti.

Pavyzdžiui, Europos mokslinių tyrimų tarybos (angl. European Research Council, ERC) skiriami grantai paremti šiek tiek kitokiu principu. ERC atveju tariamasi tiesiogiai su priimančiąja institucija. Institucija įsipareigoja mokslininkui skirti konkretų erdvę laboratorijoje ir biure, konkrečius reagentus ir panašiai. Viskas labai detalu. Jeigu grantas labai didelis, priimančioji institucija gali pasižadėti finansuoti du ar tris doktorantus, padėsiančius atlikti tyrimus. Iki pusės milijono eurų gali prašyti papildomai trūkstamai įrangai. Tuo metu Lietuvoje priimančioji institucija niekuo neįsipareigoja. Čia daugiausia lėšų skiriama atlyginimams. Vadinasi, jeigu nori gauti grantą, turi pasisamdyti daug žmonių. Pasamdai, praeina ketveri metai, o kas tada? Belieka atleisti?

– STRATA mokslo daktarų karjeros tyrimas atskleidžia, jog 4 iš 10 mokslo daktarų renkasi karjerą už akademijos ribų. Ar jūs savo ateities karjerą siejate su akademija? O galbūt matote save verslo sektoriuje?

– JAV podoktorantūros studijų metu nuolat kartojama, kad akademija – neguminė ir kad tiek doktorantų, kiek paruošiama, net ir fiziškai akademijoje nesutilptų. Visgi nemanau, kad doktorantų ruošiama per daug. Paprasčiausiai dar studijuodamas turi suvokti, kad yra daug neakademinių veiklų ir turi būti atviras galimybėms. Jei man kada nors akademijoje pabos, nesiseks ar norėsiu greitai praturtėti, aš ir pats neatmetu galimybės pereiti į industriją.

Dirbant akademijoje labai svarbu turėti alternatyvų. Tačiau tai dar ne visada realu. Pavyzdžiui, Vokietijoje tavo, kaip mokslininko, karjeroje nėra jokių tarpinių stotelių. Tu kyli karjeros laiptais tol, kol tampi mokslininkų grupės vadovu. Arba – tu gali tapti techniniu asistentu. Kitų variantų, norint likti akademijoje, nėra. JAV yra galimi skirtingi keliai. Tu gali kilti iki grupės vadovo pozicijos, bet lygiai taip pat tu gali sustoti ir dirbti visuomet turėdamas vadovą.

Studijų seminarų metu nuolat akcentuojama, kad akademijoje labai sunku, tu nuolat konkuruoji, turi daug publikuoti, intensyviai dirbti. Iš kitos pusės, tau duodama daug laisvės – jei gauni finansavimą, gali daryti tai, ką nori, gali bandyti įgyvendinti savo idėjas. Taip pat gali laisvai planuoti savo laiką, ypač būdamas grupės vadovu. Tau neprivalu būti 8 valandą ryto biure su kostiumu.

Industrijoje kitaip – saugiau. Industrijoje tau nereikia generuoti idėjos – ją tau pateiks, bus sudarytos geros sąlygos, nereikės rūpintis finansavimo paieška. Iš kitos pusės, tavo kūrybinė laisvė bus labai apribota. Pavyzdžiui, įsivaizduokite – dirbi tris metus prie vieno projekto, įdedi visą širdį, o po trijų metų staiga ateina ir pasako, kad prioritetai pasikeitė, todėl tą pačią dieną turi viską mesti.

Man panašiai yra buvę. Su manimi susisiekė viena vakcinas gaminanti kompanija ir teiravosi, ar galėčiau juos konsultuoti su virusais susijusiais klausimais. Buvome bekertą rankomis, tačiau jie staiga dingo. Pasirodo, pasikeitė prioritetas – vakcinos nebekurs.

Žiūrint iš kitos pusės, yra dalykų, kurių akademija galėtų pasimokyti iš industrijos. Pavyzdžiui, priimti kaip savaime suprantamą dalyką, kad ne visi projektai gali būti sėkmingi. Būna mokslininkų, kurie, tikėdami projektu, šiam gali paaukoti visą savo gyvenimą. Tuo metu industrijoje, jeigu matoma, kad projektas nesiklosto taip, kaip buvo suplanuota, jis nutraukiamas. Paleisti projektus, kuriems, tikėtina, gali neužtekti gyvenimo, akademikams būtina išmokti.

– Ar lengva pereiti iš akademijos į industriją, ir atvirkščiai?

– Kaip Europoje, nežinau, bet JAV tokių atvejų pasitaiko. Tiesa, dažniausiai pereina nevisiškai, pasilieka bent nedidelę dalį akademinės veiklos. Tokie atvejai, kai norima sugrįžti į akademiją, turima idėjų, vardą, bet neturima laboratorijos, duomenų, sprendžiami ir valstybės lygmeniu – numatomos sąlygos tai padaryti. Apibendrinčiau taip: sugrįžti sunku, bet įmanoma.

– Lietuvos viešame diskurse nuolat kalbama apie nepakankamą finansavimą mokslui. STRATA atliekami tyrimai taip pat rodo, kad Lietuvai vargu ar pavyks iki 2020 m. pasiekti išsikeltą tikslą ir MTEP skirti 1,9 proc. nuo BVP finansavimą. Kaip jūs, nors ir iš šalies, matote šią situaciją? Kaip manote, ar finansavimo stygių galėtume vadinti pagrindine problema, trukdančia Lietuvos mokslo kokybės kilimui?

– Nesakyčiau, kad pinigų stinga, kalbėti labiau reiktų apie netolygų finansavimą. Čia kaip stochastinis procesas – judama kryptingai, bet svyravimai milžiniški. Kad ir dabar, Lietuvos mokslo tarybos šaukimų teikti paraiškas kalendorius beveik tuščias. O siūlomi grantai – milžiniški. Galbūt vertėtų tolygiau paskirstyti finansavimą, kad pasibaigus grantams, mokslininkui nebūtų šoko.

Gavęs pinigus dar turi juos ir išleisti, o ten, kur prasideda viešieji pirkimai, – vėlgi keisti dalykai. Mano požiūriu, gan įdomu tai, kad Lietuvoje, atrodo, net skatinami pirkimai per tarpininkus. Jei perki pigesnius reagentus, gal ir gerai pasinaudoti tarpininkavimo paslaugomis. Bet kam jos yra reikalingos, kai perkami milijonus kainuojantys įrengimai? O kai atsiranda tarpininkai, nieko keista, kad yra daug erdvės nelegalioms veikloms.

– Pakomentuokite, su kokiu požiūriu, kalbant apie jaunuosius mokslininkus, tenka susidurti. Ar jauni mokslininkai lengvai priimami į mokslo bendruomenę?

– Lietuvoje šiek tiek pasigendu rūpesčio doktorantais, didesnės atsakomybės už jų karjeros pradžią. Mano galva, jeigu studentai perka darbus, didžiausia kaltė yra dėstytojo, nes tai akivaizdžiai parodo, kad dėstytojas nesirūpina, kas vyksta. Tuo metu mano podoktorantūros studijų vadovas sako: „Aš savo karjerą jau susikūriau, dešimtis tūkstančių citavimų jau turiu. Vienu straipsniu daugiau ar mažiau – man jau nėra didelio skirtumo. Dabar noriu, kad jūs būtumėt sėkmingi“. Norėtųsi, kad kiekvienas doktorantas sulauktų daugiau nuoširdaus rūpesčio.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.