Moksliniai tyrimai reikšmingai prisideda prie esminių gyvenimo kokybės pokyčių, link kurių, kaip teigė Albertas Einšteinas, atveda ne specialūs mokslininkų talentai, o didis jų smalsumas ir aistra. Neatskiriama pažangos sąlyga yra ir nuoširdus siekis kurti prasmingus dalykus, galinčius pasitarnauti visuomenei. To siekiančių žmonių Lietuvoje nestinga – stinga aukšto produktyvumo darbo vietų, kuriose jie galėtų atskleisti savo potencialą. Taip teigia Jogundas Armaitis, jaunasis mokslininkas, anksčiau tyrinėjęs šaltuosius atomus, o pastaruoju metu pasukęs į dirbtinio intelekto taikymą klinikinėje praktikoje, kai kartu su bendraminčiais įkūrė įmonę „Oxipit“.

– Magistrantūrą ir doktorantūrą baigėte Utrechto universitete (Nyderlandai). Visgi, laimėjęs prestižinį Marie Curie programos finansavimą – 130 tūkst. eurų – ir savo tyrimus podoktorantūros stažuotės metu galėjęs tęsti bet kurioje Europos Sąjungos šalyje, pasirinkote Lietuvą – Vilniaus universitetą. Kokie buvo Jūsų pasirinkimo kriterijai?

– Mano pasirinkimą lėmė dvi esminės priežastys. Pirma, tuo metu mano žmona gavo įdomų darbo pasiūlymą Lietuvoje. Antra, Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos institute (VU TFAI) mano srityje dirbo stipri mokslininkų grupė. Su šios grupės lyderiu Gediminu Juzeliūnu susipažinau konferencijoje JAV, dar doktorantūros metu. Tad atsiradus profesinėms galimybėms, tapo įmanoma grįžti. Jeigu būčiau latvis arba estas, grįžti į tėvynę nebūčiau galėjęs – ten stiprių mano srities – šaltųjų atomų teorijos – grupių tuo metu nebuvo.

– Pakomentuokite, kokius tyrimus atliekate.

– Anksčiau, iki Marie Curie projekto pabaigos, užsiėmiau teorine fizika – nagrinėjau šaltųjų atomų sistemas. Atomus labai atšaldžius išryškėja jų kvantinė prigimtis, ir tai – labai įdomu. Pavyzdžiui, šaltųjų atomų – šalčiausių objektų Visatoje – tyrinėtojai yra taip atradę naujų medžiagų būsenų. Tiesa, teorinė fizika yra toli nuo tiesioginių tyrimų taikymų. Teorinėje fizikoje sprendžiamos problemos pasirenkamos labiau pagal tai, kas įdomu, o ne pagal tai, kas naudinga visuomenei trumpuoju laikotarpiu. Iš vienos pusės, tai suteikia daug laisvės. Tačiau, iš kitos pusės, mintis, kad tavo darbo vaisiai bus visuomenei naudingi už kokio šimto metų, yra nebūtinai maloni.

Šiuo metu užsiimu dirbtinio intelekto taikymu klinikinėje praktikoje. Įmonė „Oxipit“, kurioje darbuojuosi, jau yra sukūrusi ir tobulina programinę įrangą, suprantančią medicininius vaizdus ir taip padedančią gydytojams radiologams.

– Savo tyrimus Vilniaus universitete atliekate nuo 2015 m. spalio. Kaip bendrai matote dabartinę Lietuvos mokslo situaciją? Ar Lietuvos akademinė bendruomenė brandi?

– VU TFAI dirbau iki 2018 m. kovo. Visos šalies mokslo situacijos, kad ir bendrai, vertinti tikrai nesiryžčiau, bet kelis pastebėjimus turiu.

Pirma, atrodo, jog dabar viešojoje erdvėje vyrauja nuomonė, esą Lietuvoje yra pernelyg daug fundamentinio ir per mažai taikomojo mokslo. Vis dėlto, manau, kad būtent fundamentiniais tyrimais užsiimantys mokslininkai turi laiko spręsti ypač sudėtingus uždavinius. Būtent šie sprendimai sukuria didžiausią vertę visuomenei ilguoju laikotarpiu. Todėl, mano nuomone, valstybė turėtų jiems skirti tinkamą dėmesį ir finansavimą.

Antra, šalyje tebėra daug akademinio personalo, kuris neatlieka pakankamai aukšto lygio tyrimų, nepublikuoja straipsnių geruose tarptautiniuose mokslo žurnaluose, tad kuris pasauliniu lygiu nėra pastebimas. Mano galva, tai yra didelė problema, nes jų kuriama mokslinė produkcija kažin, ar prisideda prie globalaus akademinio gyvenimo turtinimo. Dabar šie žmonės daugiausia užsiima dėstymu, bet mažėjant studentų skaičiui ir dėl atsirandančių naujų mokymosi būdų nykstant universitetinių studijų vertei, tokių darbo vietų skaičius neišvengiamai turės mažėti. Vadinasi, tai yra problema tiek jiems patiems (prastos karjeros perspektyvos ir mažas darbo vietos saugumas), tiek visai Lietuvos sistemai (neefektyviai leidžiamos lėšos).

Džiugu, kad situacija kai kuriose mokslo srityse yra netikėtai gera. Pagal tai, kiek pinigų išleidžiama mokslui Lietuvoje, esu maloniai nustebęs, kad turime keletą aukščiausio lygio mokslininkų, pirmaujančių savo srityse pasaulyje.

Galiausiai, mokslo sistema iš pirmo žvilgsnio atrodo gana uždara: užsieniečių, dirbančių Lietuvos universitetuose, praktiškai nėra, nes tam nėra sudaromos palankios sąlygos. O didesnis žmonių ir idėjų mobilumas, manau, prisidėtų prie aukštesnės akademinės kokybės.

– Kuo skiriasi darbo laboratorijoje kultūra šalyse, kuriose Jums teko tuo užsiimti?

– Darbo kultūrą bendrai sunku lyginti, nes Lietuvoje ir Nyderlanduose labai skirtinga mokslu užsiimančių žmonių demografija. Vadinasi, skiriasi ir santykiai darbe. Nyderlanduose (kaip ir daugelyje valstybių) daugiausia mokslo generuoja doktorantai (maždaug 23–28 m. amžiaus žmonės); jie ateina į mokslininkų grupę iškart po studijų baigimo, praleidžia joje 4 metus, o vėliau arba pereina į kitą universitetą podoktorantūros stažuotei, arba ieško darbo už akademijos ribų. Tuo metu Lietuvos moksle jaunesnių nei 30 m. žmonių turime labai nedaug. Didžioji dalis personalo čia turi nuolatines pozicijas ir personalo kaita praktiškai nevyksta.

– Žiniasklaidoje esate teigęs, kad Lietuvoje yra per daug protingų žmonių, kurie dirba neįdomius darbus arba nesukuria tiek pridėtinės vertės, kiek gali. Kaip manote, kokių pokyčių reikėtų, kad atskleistume aštraus ir išlavinto proto gyventojų potencialą?

– Reikia patiems sukurti arba pritraukti užsienio investuotojus, kurie sukurtų daugiau aukštos pridėtinės vertės darbo vietų Lietuvoje. Tai galima daryti įvairiais būdais. Vienas iš jų – inovatyvius produktus kuriančių ir vystančių įmonių steigimas. Esu nusiteikęs optimistiškai, nes akivaizdu, kad per pastaruosius kelerius metus situacija stipriai pagerėjo.

– Esate ir vienas iš dirbtinį intelektą medicininiams vaizdams taikančios įmonės „Oxipit“ įkūrėjų. Pakomentuokite, koks tai verslas.

– Maždaug 2012 m. kompiuterinės regos srityje įvyko didelis proveržis: paaiškėjo, kad kompiuteriai visgi gali varžytis su žmonėmis, iš vaizdinės medžiagos išskiriant naudingą informaciją. Mūsų įmonė „Oxipit“ atsispyrė nuo šio proveržio ir taiko kompiuterinės regos technologijas medicininiams vaizdams apdoroti. Mūsų sukurtas programų paketas „ChestEye“, gavęs krūtinės ląstos rentgenogramas, automatiškai sugeneruoja kiekvieno vaizdo radiologinį aprašymą. Į šį aprašymą įtraukiami 75 radiologiniai požymiai, pavyzdžiui, tokių ligų, kaip plaučių vėžys ar tuberkuliozė. Taip palengvinamas medicininių vaizdų ekspertų – radiologų, darbas. Programų paketą „ChestEye“ naudojantiems radiologams užtenka peržvelgti automatiškai sugeneruotą aprašą ir įsitikinti, kad jis teisingas. Nebereikia kiekvieno vaizdo pradėti aprašinėti nuo nulio. Tokiu būdu taupomas brangiai kainuojantis medikų laikas, taip pat mažinama žmogiškosios klaidos tikimybė.

– Kaip vertinate perėjimą iš akademijos į verslo sektorių? Savo ateitį labiau siejate su akademija ar verslu?

– Šiuo metu ateitį sieju su „Oxipit“. Perėjimas į verslo sektorių pareikalavo daug jėgų, mat visiškai pasikeitė mano veiklos profilis – teko išmokti ir sužinoti daug naujų dalykų. Tačiau kurti prasmingus dalykus labai malonu. Kas gi nenorėtų kartu su draugais kurti inovacijas, padedančias žmonėms visame pasaulyje?

– Pabaigai – kaip manote, ar galime sakyti, kad Lietuvoje jau turime naują mokslininkų kartą? Jei taip, kokie tuomet jos požymiai?

– Lietuvos mokslininkų bendruomenė yra tokia maža, kad kažin, ar įmanoma joje išskirti atskiras kartas. Svarbiausia, manau, kad mokslininkai dirbtų kūrybingai, o jų tyrimų rezultatai būtų matomi. Tai įmanoma tik turint pasaulinio lygio žmones, o tokie Lietuvoje užsibus, tik jei sukursime jiems patrauklią darbo aplinką mūsų mokslo įstaigose.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.