Europos Sąjungos inovacijų politikos idėjinė ašis, atrodytų, išlieka panaši į lošimų logiką, kai šalys narės turi limituotą statymų skaičių. Tokioje loginėje struktūroje nerizikingi statymai neegzistuoja, skiriasi tik rizikos laipsnis. Tikimasi, kad laimėjimo atveju visus nepasiteisinusius statymus atpirks pasiteisinę. Panašumą galima įžvelgti ir sumanioje specializacijoje (pagrindiniame ES šalių narių inovacijų politikos idėjiniame mechanizme): valstybės narės pasirenka, kur (į kurias ekosistemas) daro statymus (nukreipia ribotus resursus).

Kokį – chaotišką ar gerai apgalvotą – lošimo stilių primena Lietuvos ir visos Europos elgsena, formuojant inovacijų politiką? Klausiame analitiko, aktyvaus sumanios specializacijos formavimo ir stebėsenos procesų dalyvio, Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) Inovacijų politikos analizės skyriaus vadovo Ramojaus Reimerio.

Tendencijos Europoje

Pokalbį su R. Reimeriu pradedame nuo pokyčių, pastebėtų Europos Sąjungos inovacijų politikos darbotvarkėje per pastarąjį dešimtmetį. Bendras įspūdis, kuriuo pirmiausia pasidalina R. Reimeris, yra toks, kad lūkesčiai inovacijų politikai auga.

„Europai būdingas tikėjimas, kad inovacijų politika yra toji politika, kuri greičiausiai pajėgs atnešti visuminę gerovę, pakilimą, ypač ekonominį. Tikriausiai nė viena kita politika nesulaukia tiek daug spaudimo, kiek inovacijų“, – pusiau juokais, pusiau rimtai taria R. Reimeris.

Iliustruodamas tai, pašnekovas pamini Europos Komisijos pristatytą Metinę tvaraus augimo strategiją. Ji brėžia Europos Sąjungos kryptį, formuojant ir kuriant tvarią ekonomiką. „Strategijoje nurodoma, kad pokyčiai, reikalingi kuriant tvarią ekonomiką, turėtų būti įgyvendinami, pasitelkiant inovacijų politiką. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip per inovacijų politiką tikimasi įgyvendinti pokyčius kitose srityse“, – komentuoja R. Reimeris.

Pokalbį pašnekovas tęsia pastebėdamas, kad inovacijų politika Europoje tampa vis integralesnė, savyje talpinanti vis didesnę idėjų ir sričių įvairovę. Inovacijų politika, anksčiau labiausiai buvusi susijusi su mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros politikomis, R. Reimerio teigimu, pastarosiomis nebeapsiriboja.

„Nuolat ieškoma naujų būdų, kaip išnaudoti inovacijų potencialą. Žinoma, mokslu grindžiamos inovacijos išlieka svarbios. Tačiau daug žada ir kitokiais sprendimais, pavyzdžiui, dizaino ar apskritai kūrybine veikla, grindžiamos inovacijos. Dėl to ateityje, manau, inovacijų politika, ant kurios Europa stato savo ateitį, save mažiau kildins iš mokslo ir technologijų“, – svarsto R. Reimeris.

Pašnekovas atkreipia dėmesį ir į naujus Europos bandymus mobilizuoti inovacijų potencialą, išsikeliant „misijas“. Misijos, jo teigimu, turėtų būti suprantamos kaip valstybės iškeltas tikslas išspręsti technologinę ar socialinę problemą, kurios sprendimui šiuo metu technologinės pažangos neužtenka ir reikalingas daugelio sektorių susitelkimas.

„Dirbti vardan misijos – praktika, kuri labiau įprasta Jungtinėse Valstijose. Tačiau ir Europoje jau galime stebėti grįžtančius bandymus ją praktikuoti. Štai pavyzdžiui, nauja yra tai, kad misijų logika atsirado ES programoje „Horizontas“. Nenustebčiau, jei tokį požiūrį – telkti įvairius sektorius vardan bendros misijos – būtų mėginama instaliuoti ir kitose ES politikose“, – spėja pašnekovas.

Taip pat pažymėtina, kad nors didesnio proveržio inovacijų srityje per pastaruosius 10 metų Europos Sąjungai pasiekti nepavyko (laimėjimai išsibarstę), vyrauja tvirtas sutarimas, kad toliau tobulinti ir diegti šalyse narėse sumanią specializaciją tebėra aktualu ir reikalinga. Šalys narės skaičiuoja besibaigiančio ES finansinio programavimo laikotarpio (2014–2020 m.) rezultatus ir rengiasi naujam laikotarpiui (2021–2027 m.).

Paklaustas, kaip Europoje keičiasi požiūris į sumanią specializaciją, R. Reimeris skuba akcentuoti poslinkį: sumani specializacija esą suvokiama nebe tik kaip mokslinių ir inovacinių veiklų kombinacija, verčiau kaip integrali inovacijų strategija.

„Matyti tai, kad sumani specializacija integruoja vis daugiau anksčiau atskirai veikusių politikų, tokių kaip didžiųjų iššūkių, sanglaudos, mažų įmonių ar skaitmeninimo politikos. Mano galva, labai prasminga ir tai, kad sumanioje specializacijoje pagaliau integruojama ir įgūdžių strategija. Tai reiškia, kad bus numatytas ir mechanizmas įmonių, dalyvaujančių sumanios specializacijos prioritetų įgyvendinime, darbuotojų kvalifikacijoms kelti“, – paaiškina R. Reimeris.

Specializuojamės sumaniai, bet dviem lygmenimis

Kadangi esame priklausomi nuo ES bendrojo reguliavimo, šios tendencijos, ypač kalbant apie sumanią specializaciją, anot analitiko, juntamos ir Lietuvoje. Rengiantis naujam programavimo laikotarpiui, dėmesys kreipiamas tiek į bendras ES tendencijas, tiek į vietines aktualijas.

„Apskritai sumani specializacija atnešė į Lietuvą daugiau tvarkos. Inovacijų prioritetai nebėra priklausomi nuo politinių kadencijų. Užuot veikę „aibėje dokumentų išsibarsčiusių prioritetų“ principu, kaip tai darėme iki sumanios specializacijos, dabar turime aiškų mechanizmą, kuriuo vadovaujamės. O nuosekli ir sistemiška inovacijų politikos laikysena – tikriausiai yra tai, kas svarbiausia lauko veikėjams, planuojantiems rytojų“, – mano R. Reimeris.

Šis mechanizmas, atliepiantis bendrą ES politinę kryptį, taip pat yra priėjimo prie ES struktūrinių fondų investicijų raktas. Taigi tai tapo prielaida sustiprinti inovacijų kūrimui ir sklaidai reikalingą infrastruktūrą. „Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje atsirado daug modernių mokslinių tyrimų ir technologijų centrų. Pavyzdžiui, Saulėtekyje, Vilniuje, turime centrų, kurie yra pajėgūs konkuruoti tūkstančio kilometrų spinduliu, o kai kuriais aspektais ir globaliai. Tai centrai, kurie traukia tiek sugrįžti išvykusius talentus, tiek atvykti užsieniečius“, – džiaugiasi analitikas.

Tiesa, kasmet STRATA atliekama sumanios specializacijos stebėsena parodė, kad kartu su mokslo ir inovacijų bendruomene pasirinkti sumanios specializacijos prioritetai nėra tolygiai „sėkmingi“. „Matome, kad dalis prioritetų yra palyginti brandūs, naudojantys ir kuriantys naujausias technologijas, ieškantys kelių į naujas rinkas, nuolat turintys perspektyvių idėjų. Kita dalis prioritetų galbūt irgi turi mokslinę ekscelenciją, tačiau nepajėgia komercializuoti idėjų, nekuria ekonominio efekto, nors to yra tikimasi. Vadinasi, vieni prioritetai turi didesnį indėlį į Lietuvos ekonomiką negu kiti“, – komentuoja R. Reimeris.

Pašnekovas atskleidžia, kad tokie netolygumai provokuoja dabar kylančius svarstymus dėl dviejų lygmenų sumanios specializacijos Lietuvoje. Svarstoma, kad brandesni prioritetai turėtų iš valstybės gauti didesnį dėmesį ir finansinę paramą. Iš jų būtų ir daugiau tikimasi. Tuo metu likę (mažiau brandūs, tačiau ne ką mažiau reikalingi Lietuvai) prioritetai taip pat liktų kaip sumanios specializacijos dalis, tačiau su jais būtų dirbama kitaip. O ir lūkesčiai jų atžvilgiu būtų mažesni.

Taigi, pašnekovo tikinimu, į naują programavimo laikotarpį Lietuva, tikėtina, žengs su tuo pačiu prioritetų rinkiniu, tik kitaip pergrupuotu.

Ne viskas valstybės rankose

Kita vertus, R. Reimerio nuomone, negalime apsiriboti tik sumania specializacija ir nematyti, kas vyksta aplinkui. Štai pavyzdžiui, kantriai ir ilgai laukę, it pergale Žalgirio mūšyje, džiaugiamės ką tik užgimusiu pirmuoju Lietuvoje vienaragiu, kuriuo tapo drabužių mainų ir prekybos startuolis „Vinted“.

„Tai labai įdomus atvejis. Atrodytų, mes, kaip valstybė, dedame pastangas kurdami startuoliams palankią aplinką, skiriame finansines injekcijas perspektyvių idėjų akseleravimui, siūlome mentorystės paslaugas, lengvatinėmis sąlygomis suteikiame kreditą, padedame pasiekti kitas rinkas. Bet situacija paradoksali: ne dėka visos šios valstybės politikos, o šalia jos gimsta vienaragis. Nesu pastebėjęs, kad „Vinted“ komanda kuriame nors verslo augimo etape būtų pasinaudojusi valstybės parama. Jiems paprasčiausiai to nereikėjo. Galime manyti, kad Lietuvos inovacijų politika jiems pasitarnavo tiesiog netrukdydami. Galbūt „Vinted“ yra labiau išimtis nei taisyklė. Tačiau akivaizdu viena – inovatyvi ekonomika gali atsirasti ir kitaip. Ne viskas yra valstybės rankose“, – konstatuoja R. Reimeris.

Kaip panašų, „šalia strategijų“ atsiradusį atvejį pašnekovas išskiria ir finansinių technologijų (fintech) sektoriaus plėtrą Lietuvoje, kai valstybinių institucijų grupė, ypač Lietuvos Bankas, iniciatyviai ir laiku pasinaudojo nauja tendencija.

„Prieš kelerius metus tai nebuvo strategijos dalis. Tik dabar finansinės technologijos, žinoma, jau įtraukiamos į Lietuvos sumanią specializaciją. Pažiūrėsime, kiek šio sektoriaus įmonių dalyvaus paramos schemose, ar tokio pobūdžio valstybės pagalba jiems išties reikalinga ir pasiteisins. Galbūt ir jiems, kaip ir „Vinted“, pakanka, kad valstybė tiesiog netrukdytų augti, neribotų įstatymiškai“, – svarsto analitikas.

Linki Lietuvai iš anksto į strategiją įsirašyti kitą „fintech“

Apibendrindamas Lietuvos pažangą per pastaruosius 10 metų, R. Reimeris apgailestauja, kad Lietuva iki šiol veikė labiau kopijuodama jau egzistuojančius scenarijus, užuot modeliavusi savo. Lietuvoje jis sako pasigendąs vizionieriško mąstymo.

„Mūsų inovacijų politika yra preciziškai „dokumentiška“, tačiau be sielos, banali. Neretai stokojame savo unikalių idėjų, ypač gerai apgalvotų, bet drąsių, bijome rizikuoti. Dažniausiai renkamės kopijuoti kitų valstybių pasiteisinusius pavyzdžius. Kaip dalis inovacijų politikos tai nėra blogai. Pavyzdžiui, esame sutarę siekti, kad biotechnologijų sektorius artimoje perspektyvoje sudarytų 5 proc. mūsų BVP. Šiuo metu jis sudaro apie 1 proc. Taigi siūlymas yra labai ambicingas. Puiku, tačiau juk tai viso labo dydis, bet tikrai ne vizija. Kaip mes pasieksime šį dydį? Kaip atrodys tas 5 proc. ateities biotechnologijų sektorius? Atsakymų, paverstų inovacijų politikos kryptimi, kol kas neturime“, – problemą pabrėžia analitikas.

Saugūs ėjimai, R. Reimerio manymu, Lietuvos nepaskandins, bet ir niekur nenuves. Dėl to Lietuvai jis labiausiai linki ryžto rizikingam statymui. „Kai Lietuva išdrįs iš anksto įsirašyti kitą „fintech“ [rizikingą, bet perspektyvų prioritetą – aut. pastaba] į savo strategiją, tuomet sutiksiu, kad viziją turime“, – pokalbį užbaigia R. Reimeris.