Ilgą laiką gerovės senatvėje kūrimas buvo daugiausia siejamas su ligų prevencija ir funkcinių pajėgumų užtikrinimu. Tačiau pastaruoju metu vis labiau pabrėžiamas ir vyresnės kartos socialinės įtraukties į visuomeninį gyvenimą poreikis. Tam vis daugiau dėmesio skiria ir valstybė, ir verslas. Visgi norėtųsi daugiau susitelkimo, siekiant paspartinti šiuos procesus, ypač, kai šalies visuomenė sparčiai senėja. Tokiu lūkesčiu dalinasi kūrybinių projektų agentūros „Ugdanti komunikacija“ vadovė, įvairių iniciatyvų, orientuotų į Lietuvos senjorus, autorė Karolina Barišauskienė.

„Agenda“ dalinasi straipsnių ciklu tema „Sidabrinis potencialas Lietuvoje“. Rengiant temą, laikomasi požiūrio, kad vyresnio amžiaus žmogus yra ne našta, o pilnavertis pridėtinės vertės valstybei kūrėjas. Sidabrinis – vyresnio amžiaus žmonių – potencialas temoje atsiskleidžia sidabrinės ekonomikos teikiamomis galimybėmis. Terminas „sidabrinė ekonomika“ apibūdina dėl specifinių vyresnio amžiaus žmonių poreikių atsiradusią naują prekių ir paslaugų rinką bei sąlygas vyresnio amžiaus žmonėms pritaikytiems darbo rinkos modeliams kurti. Daugiau šios temos straipsnių skaitykite čia. Plačiau apie senėjančią Lietuvos visuomenę ir sidabrinę ekonomiką rasite STRATA apžvalgoje.

– Kaip jūs iš savo perspektyvos galėtumėte apibūdinti šalyje dominuojantį požiūrį į vyresnę kartą? Kokie neigiami stereotipai juos persekioja?

– „Senjorai neįgalūs, nepajėgūs, niekuo nesidomintys, niūrūs ir viskuo besiskundžiantys“ – tokias nuomones dažnai tebegirdime visuomenėje. Visgi, manau, tai – tik „burbulo“, kuriame gyveni, pasekmė. Aš savo ruožtu sutinku daugybę senjorų, kurie kupini noro domėtis, veikti. Kaip ir jaunų, taip ir senų žmonių grupė labai heterogeniška, taigi toks stereotipinis požiūris yra klaidingas. Apskritai, prieš skubant stereotipizuoti, reiktų įsisąmoninti, kad senstame visi. Vadinasi, neigti įsigalėjusius stereotipus netgi egoistiškai pozityvu, nes taip galbūt išvengsime jų taikymo kiekvieno iš mūsų atžvilgiu ateityje.

– Senėjimas dar dažnai Lietuvoje vaizduojamas iš neigiamos pusės: senstantis kūnas, sveikatos sutrikimai, mažiau aktualūs gebėjimai, socialinė izoliacija, kartais net skurdas. Kita vertus, yra kultūrų, kur senėjimas siejamas su didesniu žinojimu, patyrimu, išmintimi. Kaip manote, kodėl pas mus senėjimas labiau siejamas su neigiamais aspektais? Ar galime pereiti prie pozityvesnio požiūrio?

– Tai, manau, susiję su sovietiniu palikimu. Senjorai dešimtmečius dirbo vienoje ir toje pačioje darbovietėje, pernelyg daug nesimokė, nekeliavo, nematė, kaip galima gyventi kitaip, ne tik atsidedant į kojinę savo iškilmingoms laidotuvėms. Tuo metu mes, jaunesnė karta, tikriausiai galvojame, kaip parduosime būstą ir iškeliausime senatvės sutikti kur nors Ispanijoje. Tikrai matyti pozityvus požiūrio pokytis: mūsų karta į senatvę žiūri labiau kaip galimybę, o ne kaip į etapą, kada visi būsime ligoniai.

Žinoma, čia reikalingi ir valstybės veiksmai – strateginis požiūris į senjorus, kaip į visavertę ir reikalingą visuomenės dalį. Jeigu valstybė nėra pajėgi finansiškai pagerinti senjorų gyvenimo, tuomet bent jau turėtų rodyti lyderystę, skatinant privačias iniciatyvas, nukreiptas į senjorų gerovės kūrimą. Tikrai tikiu, kad daug gerų dalykų galima padaryti per pilietines ir socialines iniciatyvas, bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis.

– Jūs, savo ruožtu, jau esate prisidėjusi prie daug įvairių iniciatyvų, orientuotų į senjorus. Pasidalinkite, kokios tai iniciatyvos ir kokias patirtis išsinešėte.

– Praėjusiais metais drauge su žurnalo „60+“ įkūrėja Laura Balčiūte, kuri ir buvo viena pagrindinių šio projekto autorių, organizavome metų senjoro rinkimus. Tokie rinkimai Lietuvoje vyko pirmą kartą. Tačiau nuo pat projekto pradžios jautėme jo reikalingumą, didelį visuomenės palaikymą. Įvairios asociacijos, socialiniai partneriai, patys senjorai, jų vaikai ir anūkai noriai įsitraukė, skleisdami žinią ir registruodami pretendentus į apdovanojimus. Tikrai tikiu, kad šis projektas bus tęsiamas, ir, jau turėdamas geresnį žinomumą, ateityje taps dar reikšmingesnis.

Taip pat prisidedu prie minėto senjorams skirto žurnalo „60+“ projektų įgyvendinimo bei viešinimo. Tai yra vienintelis žurnalas Lietuvoje, kuris orientuotas į vyresnę kartą. Iniciatyva labai graži ir vis labiau įgaunanti pagreitį. Pastaruoju metu ne tik leidžiamas žurnalas, bet pastangos kreipiamos ir į įtraukius renginius, pavyzdžiui, „60+ kine“. Į organizuotus nemokamus kino seansus senjorams įvairiose Lietuvos vietose kaskart susirinkdavo išties daug senjorų. Taigi poreikis veiklos tikrai matyti, ypač kalbant apie įvairių asociacijų ar trečiojo amžiaus universiteto senjorus.

Šeimos versle, užkandinėje „Kibi Čibi“, organizavome akciją „Padovanok senjorui pietus“. Šios akcijos metu padovanota daugiau nei du tūkstančiai pietų. Tikiuosi pavyko labiau suartinti senjorus ir jaunesnę kartą ir bent šiek tiek prisidėti prie kultūrinio pokyčio, nes senjorams galbūt dar ne visada priimtina eiti į kavines ar užkandines.

Apibendrindama pastebėčiau, kad organizuojant įvairias veiklas, pasiekti senjorus nėra lengva. Į senjorus orientuotų projektų komunikacija specifinė, reikalauja daugiau pastangų bei energijos. Ne visi senjorai naudojasi išmaniosiomis technologijomis, verčiau teikia pirmenybę tarpasmeniniam, pasitikėjimu paremtam bendravimui. Vadinasi, turi užmegzti asmeninį ryšį su įvairių asociacijų pirmininkais, nariais, skambinti jiems, dėstyti, kas tu, ką ir kodėl darai. Senjorams gali organizuoti veiklas nemokamai, duoti vaišių, ir vis tiek jų nepritraukti. Tokie komunikacijos sunkumai tikriausiai užkerta kelią kai kurių iniciatyvų, nukreiptų į senjorus, įgyvendinimui. Bet stengtis – verta.

– Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse vis daugiau kalbama apie sidabrinę ekonomiką. Žiniasklaidoje jūs taip pat minite sidabrinės ekonomikos galimybes Lietuvai. Pakomentuokite plačiau – ar ir kiek turime potencialo dalyvauti sidabrinėje ekonomikoje?

– Tikiu, kad tame slypi didžiulis potencialas. Turime remtis Japonijos pavyzdžiu ir investuoti į ekonominį vyresnio amžiaus žmonių įveiklinimą. Ypač, manau, svarbu suvokti, kad, kalbėdami apie vyresnio amžiaus žmonių potencialą, kalbame ne tik apie pensinio amžiaus žmones, bet ir apie žmones, išėjusius į išankstinę pensiją. Pareigūnai, kariai – tai yra tikrai didelė visuomenės grupė, į kurią, mano galva, valstybė nepakankamai kreipia dėmesio. Einantiems šias pareigas žmonėms keliami atlyginimai, tačiau išėjusieji į išankstinę pensiją lieka pamiršti. Vadinasi, iš darbo rinkos išstumiame net ir tuos, kurie nėra pensinio amžiaus. Tuomet valstybei tenka spręsti alkoholizmo, depresijos ir kitus iššūkius.

Verslui, valstybei reikia spręsti ir darbuotojų trūkumo problemas daugybėje sektorių. Vietoje to, kad įdarbiname užsieniečius, kodėl gi labiau neįtraukus senjorų? Kodėl nepritaikius lengvatų tęsti karjerą išėjusiems į išankstinę pensiją? Manau, yra spragų, kurias išsprendę ir paskatinę vyresnius žmones aktyviau įsitraukti į darbo rinką, išloštume visi.

Kadaise viename Paryžiaus restorane prie manęs priėjo garbingo amžiaus padavėjas, kuris maloniai paaiškino, ką verta rinktis užsisakyti. Tas senjoras buvo visiškai apsipalaidavęs, džiugaus veido, atrodytų, besijaučiantis visiškai savame kailyje. Svajoju, kad ir Lietuvos aptarnavimo sektoriuje kada nors dirbtų daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Juk jie ypatingai ištroškę bendravimo, turi prikaupę daug patirčių, istorijų, kuriomis nori dalintis, nėra pavargę nuo savo vaikų. Jie iš tikrųjų gali daug nuveikti.

Pašnekovės nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.