Po krizinio laikotarpio laimėtojais tampa tie, kurie geba ne tik suvaldyti sunkmečiu kilusius iššūkius, kompensuoti ekonominius praradimus, bet ir laiku įžvelgti ir pasinaudoti naujai atsiradusiomis galimybėmis. Lietuva gali iš COVID-19 situacijos išeiti kaip laimėtoja. To siekiant, reikia priimti pandemijos išprovokuotus ar paskatintus gebėjimų ir darbo rinkos pokyčius, kurie, tikėtina, turės ilgalaikį poveikį. Apie tai, kokie sprendimai šiuo metu reikalingi Lietuvai ir kokia galima popandeminės šalies vizija, komentuoja LR Seimo narys, buvęs pirmasis Vyriausybės vicekancleris Lukas Savickas.

– Ką, Jūsų manymu, COVID-19 atskleidė apie gebėjimų formavimą švietimo sistemoje ir kaip pandemija galimai paveiks šalies gebėjimų pasiūlą ir paklausą?

– Pandemijos metu matome, kad nedarbo lygis šalyje yra išaugęs. Tai susiję su karantino ir paslaugų vartojimo apribojimais, kurie buvo pritaikyti siekiant sustabdyti viruso plitimą šalies viduje. Tai laikinai sumažino paslaugų sektoriaus darbo jėgos paklausą. Išaugęs nedarbo lygis susijęs ir su tuo, kad dar prieš pandemiją sisteminis ilgalaikis nedarbas Lietuvoje buvo palyginti didelis. Taip pat matome, kad pandemijos metu padidėjo šešėlinės ekonomikos veiklos apimtys.

Nors rinkos sulėtėjo, daugelis procesų šalyje nesustojo, o persikėlė į virtualią erdvę. Lankstus nuotolinis darbas, šeiminių ir darbo įsipareigojimų suderinimas, skaitmeniniai ir universalūs gebėjimai – tai, kas net ir neapibrėžtoje situacijoje leidžia laviruoti. Taigi tikrai galima teigti, kad tiek švietimo sistemoje, tiek valstybės viešajame valdyme, tiek bendrai šalies gebėjimų pasiūlos ir paklausos kontekste COVID-19 visų pirma ypatingai sustiprino ir aktualizavo skaitmeninių įgūdžių poreikį. Tai – ne tik Lietuvos aktualijos. Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen išskyrė skaitmeninę ekonomiką kaip prioritetinę sritį gaivinant Europos Sąjungos (ES) ekonomiką ir siekiant užtikrinti jos atsparumą ateityje.

Žvelgiant į ateitį, kompetencijų paklausos ir pasiūlos balansas darbo rinkoje turi būti gerinamas ir toliau. To siekiant, kartu su STRATA yra rengiamas žmogiškųjų išteklių prognozavimo modelis, kuris padės priimti labiau pagrįstus sprendimus dėl perkvalifikavimo priemonių, užsakymų aukštosioms mokykloms ir kt.

– Kokia Jūsų vizija, kalbant apie Lietuvos žmogiškąjį kapitalą, ugdomą formalioje švietimo sistemoje? Kokia pandemijos akivaizdoje atsiradusia galimybe, būtų idealu, jei pasinaudotume?

– Atliepiant skaitmeninės ekonomikos vystymosi tendencijas, formaliojo švietimo sistema, visų pirma, turi naudotis pandemijos išryškinta būtinybe stiprinti skaitmeninius įgūdžius, mokymosi procese plačiau integruoti galimybes naudoti skaitmeninį turinį ir e-mokymąsi, derinti mokymąsi klasėje ar auditorijoje bei nuotoliniu būdu.

Taip pat akivaizdu, kad, norėdami išeiti iš šios situacijos kaip laimėtojai, profesiniame mokyme ir aukštajame moksle turėtume stiprinti orientaciją į tikslines, lanksčiai organizuojamas perkvalifikavimo programas. Šios programos būtų skirtos padėti asmenims greitai keisti kvalifikaciją, prioritetą teikiant su skaitmenine ekonomika ir pramone 4.0 susijusioms kvalifikacijoms ir kompetencijoms įgyti.

Visgi kalbėdami apie Lietuvos konkurencinį pranašumą neturėtume orientuotis vien tik į formalųjį švietimą ir jo suteikiamas galimybes. Norėdami iš krizinės situacijos išeiti kaip laimėtojai, jau dabar turime ieškoti naujų ekonomikos galimybių. Šios užkoduotos „Ateities ekonomikos DNR“ plane.

Pavyzdžiui, dar per pirmąją pandemijos bangą staiga pamatėme, kad didžioji dalis apsaugos priemonių, medikamentų yra gaminama ne ES, o logistikos iššūkiai sudėtingu laikotarpiu tapo ypatingai jautrūs. Šiame kontekste daug kalbama apie tai, kad ilgainiui stebėsime medicinos pramonės perkėlimą atgal į Europą, taigi turime pasinaudoti savo stiprybėmis – stipriomis sektorinėmis kompetencijomis, gera infrastruktūra, jau veikiančių įmonių tinklu gyvybės mokslų srityje, kad pritrauktume šias investicijas į Lietuvą. Jau esame išsikėlę ilgalaikę viziją, kad gyvybės mokslų industrija 2030 m. galėtų generuoti 5 proc. BVP. Tikėtina, kad ne tik kalbant apie medicinos pramonę, bet apskritai apie visus gamybos procesus, stebėsime trumpėjančias tiekimo grandines, taigi investicijų galimybių, tikiu, turėsime įvairių.

Taip pat svarbi EK ir eurokomisaro Virginijaus Sinkevičiaus brėžiama žaliojo kurso kryptis. Turime suprasti, kad globalios tendencijos, žmonių požiūrio kaita kuria paklausą dar neegzistuojančioms prekėms ir paslaugoms. Klausimas tėra, kas pirmieji pasinaudos šiomis galimybėmis. Tikiu, kad Lietuva turi potencialo užimti stiprias pozicijas šioje naujai besiformuojančioje rinkoje.

– Kaip vienas svarbiausių probleminių Lietuvos darbo rinkos taškų tyrimuose išskiriama šalies gyventojų gebėjimų neatitiktis. Pandemija, lėmusi didesnį sisteminį nedarbą Lietuvoje, tik išryškino augantį mokymosi visą gyvenimą poreikį. Ar sutiktumėte su šia mintimi ir kaip manote, kokią dinamiką stebėsime darbo rinkoje artimiausiu metu?

– Visų pirma, reikia paminėti, kad, nors tyrimai rodo neatitikimą tarp gyventojų gebėjimų ir rinkos poreikių, mes neturime duomenų, leidžiančių aiškiai identifikuoti sritis, kuriose tie neatitikimai yra ryškiausi. Todėl svarbu paminėti, kad šiuo metu Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) atlieka  Lietuvos įgūdžių būklės analizę ir rengia Lietuvos įgūdžių strategiją. Šios strategijos pagrindu bus parengtos rekomendacijos Lietuvai, kurios remsis trimis EBPO įgūdžių strategijos dimensijomis: reikiamų įgūdžių ugdymo (tai ne tik įvairiapusiškų, bet darbo rinkai bei visuomenei reikiamų įgūdžių ugdymas), įgūdžių ugdymo visą gyvenimą (formaliame ir neformaliame švietime, darbo vietose) ir įgūdžių valdymo sistemos (kad reikiami įgūdžiai būtų ugdomi ir efektyviai panaudojami, reikalinga stipri, koordinuota įgūdžių valdymo sistema). Rekomendacijas Lietuvai EBPO planuoja pateikti gruodį. Esu įsitikinęs, kad šios rekomendacijos padės mums tiksliau paskirstyti turimus resursus reikiamų įgūdžių ir gebėjimų ugdymui.

Visgi jau dabar aišku, kad dėl pandemijos grėsmės spartės automatizacijos procesai (ne tik gamybos, bet ir paslaugų sektoriuje). Tai nulems mažėjantį žemos kvalifikacijos, į rutininių funkcijų vykdymą orientuotų darbo vietų skaičių.

Sutinku, kad pandemija dar labiau išryškino mokymosi visą gyvenimą poreikį. Todėl šioje srityje numatytas platus finansavimas naudojant minėtąjį „Ateities ekonomikos DNR“ planą. Taip pat ir naujame ES lėšų 2021–2027 metų periode ši sritis švietime išskirta kaip viena iš prioritetinių. Einame link to, kad kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus, užimtumo statuso (užimtasis ar bedarbis) ar formos (kokia užimtumo forma), būtų sudarytos galimybės nuosekliai ir kryptingai tobulėti.

Jau dabar Lietuvoje turime labai stiprią informacinių technologijų infrastruktūrą, tačiau skaitmeninių įgūdžių stiprinimas išlieka iššūkiu. Turime sudaryti sąlygas stiprinti ir įvairias minkštąsias, horizontalias kompetencijas, tokias kaip medijų raštingumas ar bendrasis finansinis raštingumas, kurių lavinimas padeda lengviau prisitaikyti prie naujų iššūkių darbuose ir veiklose.

Strateginė kvalifikacijos kėlimo svarba ilgainiui tik didės. Taigi turime ieškoti tokių sprendimų, kurie neišsklaido finansavimo per skirtingas priemones, o sukuria aiškią vieningą sistemą, leidžiančią bet kokio amžiaus ir užimtumo žmogui tobulėti. To siekiant, šalies mastu LR Vyriausybė ėmėsi iniciatyvos derinti veiksmus tarp kelių ministerijų: Švietimo, mokslo ir sporto ministerija paskirta koordinuoti veiksmus mokymosi visą gyvenimą srityje bendradarbiaujant su Socialinės apsaugos ir darbo bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijomis. Planuojama, kad šalies gyventojai galėtų turėti vieningą savo mokymosi sąskaitą ir rinktis tarp įvairių mokymosi galimybių. Kaip rodo kitų šalių praktika, tokios paties žmogaus kontroliuojamos galimybės stipriai padidina asmenų motyvaciją dalyvauti mokymosi procese.

– Stengiantis užkirsti kelią koronaviruso plitimui, pasikeitė migracijos situacija. Kaip manote, kokius žmogiškojo kapitalo praradimus ir atradimus (pavyzdžiui, didesnė reemigracija) uždaros sienos gali reikšti Lietuvai?

– Tai dvipusis procesas: mūsų gyventojai turi ribotas galimybes išvykti iš Lietuvos, kaip ir kitų šalių žmonės atvykti į Lietuvą. Jei dėl pandemijos judėjimo suvaržymai taps ilgalaike būkle, gali keistis migracijos srautų į Lietuvą geografija. Tikėtina, kad padaugėtų darbuotojų, atvykstančių iš tų valstybių, kurios sėkmingai kovojo su pandemija ir mažiausiai nukentėjo nuo jos. Tačiau tai priklausys ir nuo Lietuvos darbo rinkos gebėjimo priimti užsieniečius iš naujų pasaulio regionų, ir nuo pačių užsieniečių noro integruotis Lietuvoje, taip pat ir nuo migracijos paslaugų prieinamumo bei patrauklumo.

Manyčiau, kad didesnį dėmesį turėtume kreipti ne į migraciją apskritai, o į talentų pritraukimo, priėmimo ir jų integracijos klausimus, nes tik taip galėsime paspartinti savo šalies ūkio transformaciją didesnę pridėtinę vertę kuriančios ekonomikos linkme. Ne mažiau svarbu kreipti dėmesį ir į vietinę darbo rinką, ieškoti būdų, kaip labiau motyvuoti, kaip sukurti greitesnes, mobilesnes, darbdavių poreikius atliepiančias perkvalifikavimo programas.

– Kiek svarbus įrodymų, duomenų panaudojimas, priimant greitus sprendimus pandemijos metu? Kiek jais naudojamasi?

– Atvira prieiga prie mokslo rezultatų ir duomenų yra vienas iš pagrindinių instrumentų, leidžiančių adekvačiai ir operatyviai reaguoti į COVID-19 sukeltą krizę. Taigi dar pirmosios bangos metu buvo būtina greitai pereiti prie naujos, įvairias duomenų bazes apjungiančios sistemos, kuri realiu laiku leistų apibendrinti duomenis įvairiausiais klausimais – nuo asmeninės apsaugos priemonių apsirūpinimo tiek skirtingų įstaigų, tiek nacionaliniu lygmenimis, apimant rezervus, valdant paskirstymą, iki pat kintančių šalies nedarbo apimčių. Didelė padėka kuriant tokią operatyvinę sistemą priklauso STRATA.

– Kaip manote, ar dabartinėse Lietuvos informacinėse sistemose ir registruose esanti informacija pakankama? Ar ruošiantis naujoms krizėms reikėtų daugiau investuoti į švietimo ir darbo rinkos duomenų kokybę bei jų valdymą?

– Investuoti į švietimo ir darbo rinkos duomenų kokybę bei jų valdymą būtina, nes tai pakelia sprendimų priėmimą į kitą lygmenį. Atliekant žmogiškųjų išteklių stebėseną, prognozuojant švietimo, darbo rinkos, užimtumo tendencijas, nuolatinis duomenų rinkimas ir analizė yra esminis įrankis priimant įrodymais grįstus sprendimus.

Svarbu pabrėžti vieną dalyką – iššūkiu toliau išlieka ne tik surinkti bei teikti duomenis, bet ir teisingai juos interpretuoti. Norint, kad politikos formuotojai pasinaudotų informacinėse sistemose ir registruose esančia informacija, atskirose ministerijose reikalingi specialistai, kurie turi kritinių analitinių gebėjimų. Pandemijos kontekste svarbus mokslo patarėjų schemos įgyvendinimas. Tokių pareigūnų darbas atskirose šakinėse ministerijose galėtų prisidėti prie greitesnio ir tikslesnio duomenų naudojimo, įrodymais grįstų sprendimų priėmimo.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.