„Norime gyventi kaip Švedijoje“, – vos tik atgavę nepriklausomybę viltingai kalbėjome 1990-aisiais. Mes ir gyvename kaip Švedijoje. Dar netgi geriau, negu švedai gyveno 1990-aisiais. Tik supraskime – praėjo 30 metų, per kuriuos ir Švedija nėjo atgal. Kaip bebūtų, mes judame greičiau.

Taip teigia Mindaugas Ubartas, Lietuvos informacinių ir ryšių technologijų asociacijos „Infobalt“ vadovas, sutikęs papasakoti, kokioje Lietuvoje norėtų sutikti šalies keturiasdešimtmetį.

– Viena iš nacionalinės iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ metu išrinktų idėjų, padėsiančių kurti klestinčią Lietuvą, – tai siūlymas mažinti biurokratiją skaitmenizuojant valstybės paslaugas. Ar pritariate minčiai, kad skaitmeninė transformacija galėtų padėti kovoti su biurokratija?

– Tai puikus tikslas, tik neteisingai įvardytas. Netikiu tokiais žodžiais, kaip „mažinti“, „stengtis“, „bandyti“, „daryti“, „gerinti“. Tai ne tikslai, verčiau – lozungai.

Tikslai turi labai aiškų apibrėžimą – kiekvienas tikslas turi būti išmatuojamas, apibrėžtas laike ir ambicingas, bet pasiekiamas. Taigi Lietuvai, mano galva, reikėtų siekti valdymo realiuoju laiku (angl. real time governance). Juk man, kaip piliečiui, verslo atstovui, reikia vieno dalyko – viešąsias paslaugas noriu gauti čia ir dabar. Ypač tose srityse, kur jau dabar tereikia sutikrinti vienus duomenis su kitais ir atitinkamai priimti automatinį sprendimą. Be skaitmenizavimo to neįgyvendinsime.

– Kaip jūs vertinate dabartinį Lietuvos viešųjų paslaugų skaitmenizacijos lygį?

– Šiuo metu pas mus nėra skaitmenizacijos, tik elektronizacija. Ką mes padarėme per 30 metų? Nuo popierinio dokumento perėjome prie PDF dokumento. Pastarasis – elektroninis, tačiau jis tėra popierinio dokumento kopija. Dirbdami su PDF formato dokumentais neturime galimybės sukurti sąsajų, jų skaitmenizuoti. Kalbėdami apie skaitmenizavimą, turime suvokti, kad pakinta visas duomenų apsikeitimo ir sąrangos procesas. Mane, kaip pilietį, aprašo tam tikri duomenų rinkiniai ir tam tikros jų sąsajos.

Yra didžiulė baimė, kad technologijos neva padarys žmogų nebereikalingą. Tačiau prisiminkime – turime senėjančią visuomenę ir emigracijos bangos nustekentą darbo rinką. Kai dabartiniai valstybės tarnautojai, mokytojai, gydytojai ir kiti viešojo sektoriaus darbuotojai išeis į pensiją, būsime priversti atsigręžti į darbo rinką ir bandyti bet kokia kaina prisitraukti juos pakeisiančius žmones. Jei nepakeisime savo darbo procesų ir jų neskaitmenizuosime, kitaip tariant, jei nepereisime prie valdymo realiuoju laiku, ateityje gyvensime begalinės konkurencijos sąlygomis.

– Kaip jūs vertinate šiuo metu rengiamą 2021–2030 m. nacionalinę pažangos programą (NPP)? Ar turime aiškų matymą, kokioje Lietuvoje gyvensime 2030-aisiais?

– NPP vertinu kritiškai. Aš nenoriu gyventi visuomenėje, kur arti 40 proc. bendruomenės pritaria korupcijai. Į NPP kaip tikslas įrašyta: „38 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad korupcija padeda spręsti problemas“. Sutinku, kad dabartinis procentas yra gerokai didesnis ir siekiama mažinti korupcijos lygį. Tačiau, mano galva, čia yra programuojama nesėkmė. Korupcijos srityje negali būti kito siekio, tik jos eliminavimas, rezultatas lygus nuliui.

O žinote, kur mes norime būti pagal talentų pritraukimą? Norime, kad kiekvienas mūsų talentas galėtų pasirinkti iš daugiau negu 80 geresnių pasaulio šalių. Suprantu, kad pagal talentų pritraukimą dabar esame 130 vietoje ir siekiame būti 83. Tačiau kalbame apie dešimt metų. Dešimtmečio tikslu negali būti jokia kita vieta, tik pirma.

NPP išsikelti tikslai, mano vertinimu, nėra pakankamai strateginiai.

– O kokie tikslai, jūsų vertinimu, būtų strateginiai?

– Lietuvai, mano galva, pakaktų keturių tikslų.

Pirmiausia galėtume užsibrėžti, kad 2030 m. Lietuvos gyventojai, palyginti su Europos Sąjungos šalių vidurkiu, turės 110 proc. vidutinės perkamosios galios (šiuo metu ji siekia 80 proc.). Tai pastūmėtų mus ir prie visai kitokio veiksmų plano – siektume ne pereiti prie žiniomis grįstos ekonomikos, kas yra nepamatuojama, bet prie pajamų kėlimo.

Taip pat kviesčiau atsigręžti į sveiko gyvenimo trukmės rodiklį. Lietuvoje šis rodiklis (pabrėžiu – sveiko gyvenimo trukmės, o ne viso gyvenimo) siekia 59 m. Vadinasi, pensijos pas mus sveikas niekas nesulaukia. Tuo metu švedai su sveikatos problemomis pradeda susidurti sulaukę vidutiniškai 73 m. Manau, ir Lietuva per dešimtmetį galėtų tai pasiekti. Tai vėlgi reikštų kitokias priemones. Turėtume galvoti ne apie vaistų kompensavimą ar išgyvenamumą po infarkto. Verčiau apie tai, kaip padaryti, kad vaistų nereikėtų. Taigi pirmiausia keltume gyvenimo būdo keitimo, švarios aplinkos, streso mažinimo, psichologinės sveikatos gerinimo ir panašius uždavinius.

Laimei matuoti yra skirtas laimės indeksas, kuriame Lietuva šiuo metu yra 50-oje vietoje. 2030 m. Lietuva jame turėtų būti pirma.

Galiausiai, turime vienyti, telkti visuomenę, o ne toliau ją skaldyti priešindami atskiras grupes. Užuot didinę tarpusavio konkurenciją, skatinkime jausmą, kad tiek aš, tiek tu, tiek visi kiti piliečiai esame šios šalies savininkais. Užsibrėžkime, kad 2030 m. rinkimuose dalyvaus 70 proc. balsavimo teisę turinčių žmonių. Aktyvus dalyvavimas, neabejoju, duotų visiškai kitą toną ministerijoms, verslui.

– Pabaigai – kaip manote, kur pirmiausia mūsų valstybei reikia susitelkti, siekiant įgalinti technologijas padėti efektyvinti valstybės aparatą?

– Gerų taikytinų technologijų pavyzdžių galime rasti kiekvienoje srityje. Pavyzdžiui, švietime. Elektroninės mokyklos galėtų spręsti švietimo kokybės problemas. Geriausių mokytojų pamokas galėtume padaryti prieinamas visoje Lietuvoje. Kad ir kur bebūtų, mokiniai galėtų spręsti geriausius uždavinius. Mokymas internetu leistų pasiekti net ir nutolusią diasporą. Nekalbu apie tradicinių universitetų ar mokyklų pakeitimą, verčiau – jų papildymą, mokymo būdų praplėtimą.

Arba – kultūros srityje. Bibliotekose ar muziejuose neapsiribokime interneto prieiga. Ten galėtų atsirasti virtualios realybės akiniai. Štai lietuviai jau pristatė galimybę, užsidėjus virtualios realybės akinius, vaikščioti Čiurlionio paveiksle. Technologijomis priartinkime kultūrą. Tikiu, kad per ateinančius 10 metų ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pagaliau realiuoju laiku internetu ištransliuos bent vieną spektaklį visai Lietuvai. Ir mes, lietuviai, ne tik turėsime galimybę jį pažiūrėti, bet ja ir pasinaudosime.

Kalbant apskritai, Lietuva turi apsispręsti per ateinantį dešimtmetį tapti efektyviausia valstybe pasaulyje. Paklausite – kas yra efektyvumas? Efektyvumas – tai santykis tarp resursų ir rezultatų. Kadangi esame nedidelė šalis, mūsų resursų kiekis yra labai ribotas, taigi negalime konkuruoti su šalimis, kurios turi daug resursų. Vadinasi, kad ir ką bedarytume, turime siekti efektyvumo – minimaliomis pastangomis ir su minimaliais resursais siekti maksimalaus rezultato. Mūsų šalies ekonomika negali sau leisti švaistymų, kuriuos sau gali leisti didžiosios ekonomikos, pavyzdžiui, Vokietija, Prancūzija, JAV ar Saudo Arabija, kur piliečiai gali gauti atlyginimus nedirbdami.

Pasakę, kad būsime efektyviausia valstybe pasaulyje, turime visomis priemonėmis ir visais lygmenimis to siekti. Nesiųskime kiemsargio šluoti gatvių su iš karklo vytelių rišta šluota. Siųskime autonominius robotukus.

Mozės kelionė į Pažadėtąją žemę truko 40 metų. Taip ir mes, švęsdami Lietuvos keturiasdešimtmetį, tikiu, susikursime savo Pažadėtąją žemę – žemę, kurios gyventojai turtingi, sveiki, laimingi ir vienas kitam rūpestingi.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.