Naujos technologijos nepakeis darbuotojų, tačiau iš esmės keis (ir jau keičia) darbo turinį ir pobūdį. Vadinasi, ateities darbuotojams neišvengiamai reikės lavinti skaitmeninius įgūdžius, norint išlikti ekonomiškai aktyviais ir produktyviais. Tuo įsitikinę Jungtinio tyrimų centro (JTC), Europos Komisijai teikiančio mokslinius tyrimus bei konsultacijas ir taip padedančio formuoti Europos Sąjungos politiką, tyrėjai Sergio Torrejón Pérez ir Ignacio González Vázquez, sutikę pasidalinti savo įžvalgomis apie įgūdžių kaitą popandeminėje epochoje.

– Covid-19 pandemija parodė, kad skaitmeninės technologijos vaidina kritiškai svarbų vaidmenį kasdieniame mūsų gyvenime. Žvelgiant iš pasirengimo skaitmenizacijai perspektyvos, kaip manote, kas paaiškėjo pandemijos metu?

– Skaitmeninės technologijos palengvina nuotolinį darbą, ir tai tapo kritiškai svarbu, siekiant išlaikyti ekonominį aktyvumą ir palaikyti produktyvumą Covid-19 krizės akivaizdoje. Skaitmeninės technologijos leido svarbioms ekonomikos šakoms išlikti aktyvioms net ir sudėtingiausiu laikotarpiu. Tačiau, kalbant apie nuotolinį darbą ir skaitmenizaciją apskritai, paaiškėjo, kad Europos Sąjungos šalyse narėse yra spragų ir skirtingumų.

Naujausio JTC tyrimo duomenimis, prieš krizę nuotolinis darbas buvo populiaresnis tokiose šalyse, kaip Švedija, Nyderlandai ar Liuksemburgas. O tokiose šalyse, kaip Bulgarija, Rumunija, Kipras ar Lietuva, nuotoliniu būdu įprastai ar kartais dirbo tik nedidelė visų užimtųjų dalis. Šis tyrimas parodo ir tai, kad nuotolinio darbo paplitimo skirtumai priklauso ne tik nuo ekonomikos sektorių struktūros – net ir lyginant tuos pačius sektorius stebėti skirtumai. Tai indikuoja, kad skirtumai taip pat gali būti siejami su organizacinės kultūros skirtumais.

Akivaizdu tapo tai, kad šalys, kuriose dar prieš krizę buvo stebimas didesnis nuotolinio darbo paplitimas, Covid-19 akivaizdoje buvo pranašesnės, nes darbai, kuriuos galima atlikti nuotoliniu būdu, yra atsparesni krizei. Taip pat ir šalys, kuriose efektyviau įdiegtos skaitmeninės technologijos ir labiau išlavinti skaitmeniniai įgūdžiai, buvo geriau pasirengusios masiškai pereiti prie nuotolinio darbo pandemijos metu. Taigi galima prognozuoti, kad šalyse, kuriose daugiau darbo vietų gali būti nuotolinės, krizės poveikis ekonomikai ir užimtumui bus santykinai mažesnis. Priešingai, jei sektorių, kuriuose reikalingas fizinis buvimas ir gyvas kontaktas su klientais, pavyzdžiui, gamybos, viešojo maitinimo, pramogų ir laisvalaikio, kultūros, mažmeninės prekybos ar turizmo, dalis yra palyginti didelė, krizės poveikis ekonomikai ir užimtumui gali būti smarkesnis, kaip parodė kitas JTC tyrimas.

Jei nagrinėtume skirtumus šalių narių viduje, pastebėtume, kad ne visi darbuotojai geba dirbti per nuotolį. Nuotolinis darbas labiau būdingas aukštos kvalifikacijos profesijose (pavyzdžiui, telekomunikacijose, mokslinėse ir techninėse profesijose, švietime ir kt.), kartu nuotolinio darbo plėtra susijusi ir su pajamų augimu. Tai viena iš priežasčių, kodėl dabartinės krizės poveikis yra nevienodas. Atsižvelgiant į tai, Europai ir toliau būtina skatinti gyventojus įgyti ir tobulinti skaitmeninius įgūdžius, ypač tuos gyventojus, kuriems jų labiausiai stinga (STRATA atliktas tyrimas parodė, kad prasčiausiai savo skaitmeninius įgūdžius vertina vyresnio amžiaus gyventojai – aut. pastaba).

– Nuo vaizdo skambučių šeimai iki stebėjimo, kaip vaikai mokosi nuotoliniu būdu, – dėl pandemijos daug kas pasikeitė. Kaip manote, ar šie nauji įpročiai (galbūt ir naujai įgyti įgūdžiai) yra tvarūs ir ilgalaikiai?

– Šios praktikos tikriausiai išliks. Dėl pandemijos atsiradusios neįprastos aplinkybės mus privertė elgtis kitaip, nei buvome įpratę: dėl apribotų laisvių susitikti ir judėti staiga pradėjome intensyviau naudoti skaitmenines technologijas. Tiesa, negalime tikėtis, kad šie naujai susiformavę įpročiai, įveikus pandemiją, išliks nepakitę: juk žmogus savo esme yra socialus ir linkęs teikti pirmenybę gyvam bendravimui. Tačiau tai, kad mes atrandame naujus įrankius ir praktikas, potencialiai gali transformuoti mūsų asmeninį ir profesinį gyvenimą.

Paradigminio pokyčio pavyzdys – jau minėtas nuotolinis darbas. Dabartinė krizė tik pagreitino jau ir taip daugelį metų vykstančius pokyčius. Nuotolinis darbas per pastaruosius dešimt metų iki Covid-19 pandemijos augo, tik lėtai (daugiausia kaip kartais naudojama darbo galimybė). Tikimasi, kad ir įveikus pandemiją tokia tendencija tęsis ir intensyvės. Anksčiau daugelis darbdavių nebuvo linkę praktikuoti nuotolinio darbo (ypač tose šalyse, kur fizinis buvimas labai stebimas), nes manyta, kad dėl to galima prarasti gamybos proceso kontrolę. Bet šios neįprastos aplinkybės parodė, kad daugeliu atvejų darbuotojai gali tęsti savo veiklą nuotoliniu būdu, ir ši situacija abiem pusėm gali atnešti daug naudos (darbuotojai gali lanksčiai organizuoti savo laiką ir taip pasiekti geresnį darbo-laisvalaikio balansą, darbdaviai gali stebėti padidėjusį produktyvumą, sumažinti išlaidas ir kt.). Tiesa, nuotolinis darbas tiek darbuotojams, tiek darbdaviams kelia ir iššūkių: pavyzdžiui, darbo sąlygos, užuot pagerėjusios, namie gali būti prastesnės, ir be tinkamos infrastruktūros produktyvumas gali sumažėti. Taigi svarbu įsivertinti rizikas, kurias galima įveikti tinkamomis darbo vietos priemonėmis ir politika.

Svarbi pamoka, kurią mes, kaip visuomenė, išmokome, yra tai, kad organizacinė kultūra gali pasikeisti labai greitai. Dėl to vidutiniu ir ilguoju periodu galime tikėtis, kad nuotolinio darbo ir kitos praktikos, grindžiamos skaitmeninių technologijų naudojimu, taps vis labiau įprastos ir paplitusios. Krizės sukelti pokyčiai gali būti kiekybinio (pokyčiai, kurie jau vyko, bet krizės metu buvo pagreitinti), o ne kokybinio pobūdžio.

Žinoma, labiau skaitmeninė darbo ir gyvenimo aplinka reikalauja pokyčių švietimo sistemoje. Čia mes turime kalbėti ne tik apie formalųjį švietimą ir kognityvinius įgūdžius, bet ir apie mokymąsi visą gyvenimą ir kitas strategijas (aktyvias politikos priemones), galinčias užtikrinti, kad visi (taip pat ir tie, kuriems stinga resursų ir galimybių) galėtų naudotis tam tikro tipo mokymais (orientuotais į skaitmeninius ir nekognityvinius įgūdžius), kurie bus būtini popandeminėje epochoje.

– Atsižvelgiant į besikeičiančias aplinkybes, kaip manote, kokie įgūdžiai bus aktualiausi popandeminiame pasaulyje? Kaip technologijos prisideda prie naujų darbo galimybių? Kur slypi daugiausia galimybių? Kokių naujų darbo formų atsiranda?

– Akivaizdu, kad skaitmeniniai įgūdžiai įgyja vis didesnę svarbą. Ši tendencija buvo stebima dar prieš krizę, tačiau dabartinė ekonomikos perkrova šią tendenciją tik stiprina. Skaitmeniniai įgūdžiai įgyja svarbą ne tik dėl to, kad aukštos kvalifikacijos profesijos ir darbai, susiję su IRT naudojimu (kurie yra atsparesni krizėms), tampa vis paklausesni ir reikalauja intensyvaus technologijų naudojimo, bet ir dėl to, kad, tikėtina, jog visos darbo vietos taps vis labiau paremtos technologijomis. Tai nereiškia, kad naujos technologijos visuomet pakeis darbuotojus, tačiau tai reiškia, kad technologijos keičia, dažnai iš esmės, darbo turinį ir pobūdį, taigi daugeliu atvejų darbuotojai bus stipriai susiję su naujomis technologijomis ir įrankiais. Dėl šios priežasties galime manyti, kad skaitmeniniai įgūdžiai ateityje bus būtina sąlyga sėkmei darbo rinkoje pasiekti.

Socialiniai ir emociniai įgūdžiai taip pat tampa vis aktualesni. Kalbėdami apie šiuos įgūdžius, galvoje turime gebėjimą dirbti komandoje, planuoti ir numatyti problemas, bendrauti, tačiau taip pat ir darbuotojų lankstumą, polinkį nuolat mokytis. Kai galimybė gauti formalų išsilavinimą (kur ugdomi kognityviniai įgūdžiai) buvo demokratizuota, didelę svarbą įgijo ir kiti įgūdžiai. Tiesą sakant, mes jau žinome, kad darbai, kurių, kaip prognozuojama, paklausa labiausiai augs ir kurie yra geriau apmokami, reikalauja intensyvesnio socialinių ir emocinių įgūdžių naudojimo. Šie įgūdžiai įgyja dar didesnę prasmę dabartiniame kontekste (esant ekonominei krizei ir sparčiai keičiantis technologijoms), kai gebėjimas prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir atlikti naujas užduotis (įgyti įgūdžių ir persikvalifikuoti) tampa vis svarbesnis.

Tiek skaitmeninių, tiek socialinių bei emocinių įgūdžių svarba pabrėžiama ir neseniai Europos Komisijos sudarytoje įgūdžių darbotvarkėje. Komisija sukūrė daugybę priemonių, skirtų šiems įgūdžiams ugdyti ir tobulinti. Priemonė „DigComp“ skirta gerinti piliečių skaitmeniniams įgūdžiams. Priemonė „LifeComp“ skirta asmeninių, socialinių ir mokymosi mokytis kompetencijų įgijimui bei tobulinimui. „EntreComp“ – verslumo kompetencijoms ugdyti.

Kita vertus, naujos technologijos sukuria galimybes ir iššūkius. Galimybės yra susijusios su galimu teigiamu poveikiu produktyvumui, naujų darbo vietų ir naujų užduočių kūrimu. Paradigminio pokyčio pavyzdys – internetinės platformos (tokios kaip „eBay“ ar „Amazon“ – aut. pastaba), kaip nauja darbo forma, kuri sukuria milijonus darbo vietų. JTC duomenimis, 2017 m. 11 proc. darbingo amžiaus žmonių Europoje (11,8 proc. Lietuvoje), 16 šalių narių, bent kartą teikė paslaugas internetinėse platformose, dauguma jų tai darė nelabai aktyviai, šalia savo pagrindinės veiklos. Tik 1,4 proc. (1,2 proc. Lietuvoje) darbingo amžiaus žmonių internetines platformas įvardino kaip savo pagrindinį darbą. Tikimasi, kad ši darbo forma toliau plis, todėl taip pat svarbu įsivertinti ir su tuo susijusias rizikas.

Darbas internetinėse platformose per skaitmeninius įrankius (programėles išmaniuosiuose telefonuose, kompiuteriuose, kt.) leidžia palaikyti tiesioginį kontaktą ir ekonomines interakcijas tarp paslaugų teikėjų (darbuotojų) ir klientų, todėl nebėra poreikio formalizuoti darbo santykių. Štai kodėl ši veikla labiausiai siejama su savarankiška veikla. Kitais atvejais paslaugų teikėjai dirba įmonėse. Bet net ir tais atvejais, kai tarp darbuotojo ir darbdavio yra formalizuoti santykiai, šie tampa vis labiau fragmentiški (darbuotojai dirba tik esant poreikiui, jiems yra mokama už savaitę, atskiras valandas ar pasiektus tikslus), o darbdavys siekia labiau kontroliuoti gamybos procesą (jie gali kontroliuoti darbuotojo buvimo vietą, realiu laiku sekti pažangą ir pan.). Ši nauja realybė turi ir paskirstymo pasekmių. Ne tik tai, kad daugeliu atvejų tokie darbai yra palyginti mažai apmokami, bet ir tai, kad jie yra mažiau atsparūs nestabilumui, taigi jiems yra sunkiau pasinaudoti socialinės apsaugos privalumais. Šis fenomenas turi įtakos skurdo ir nelygybės augimui, ypač krizės akivaizdoje.

– Lietuva taip pat skuba į skaitmeninę erdvę, tačiau tebėra daug pamokų, kurias turime išmokti. Jūsų manymu, kam turėtume skirti daugiau dėmesio? Kaip galime spręsti įgūdžių neatitikties problemą? Kokia to reikšmė įgūdžių ugdymui?

– Kalbant apie skaitmeninių įgūdžių diegimą ir skatinimą, svarbu pabrėžti, kad čia savo vaidmenį turi atlikti tiek įmonės (per kursus ir mokymąsi visą gyvenimą), tiek ir vyriausybės (per viešąsias investicijas ir aktyvias darbo rinkos priemones).

Visų suinteresuotųjų įsitraukimas yra būtinas, siekiant užtikrinti, kad mokymosi visą gyvenimą strategija turėtų bendrą teigiamą poveikį darbo rinkoje. Skatinimas mokytis net ir dirbančius, darbdaviams gali atnešti daug grąžos (didinant darbuotojų produktyvumą); taip pat svarbu ir tai, kad visuomenė matytų geresnes įsidarbinimo galimybes, o tai savo ruožtu suteiks daugiau galimybių judėjimui darbo rinkoje ir padidins užimtumą.

Kartu svarbu užtikrinti plačią prieigą prie tokio pobūdžio mokymų (tiek moterims, tiek vyresnio amžiaus žmonėms, tiek mažiau uždirbantiems, visiems tiems, kurie galbūt yra mažiau susipažinę su technologijomis). Priešingu atveju egzistuojanti nelygybė gali tęstis ar net didėti darbo rinkoje. Prie problemos sprendimo svariai prisidėti gali aktyvios darbo rinkos priemonės.

Taip pat svarbu švietimo planus pritaikyti prie naujų socialinių ir ekonominių realybių, įtraukiant naujų įrankių ir technologijų panaudojimą kasdienybėje, siekiant užtikrinti, kad kiekvienas galėtų būti sėkmingas skaitmeninėje erdvėje. Atsižvelgiant į tai, kaip pavyzdys, kaip padėti mokykloms panaudoti skaitmenines technologijas mokymo, mokymosi ir vertinimo procese, galėtų būti paminėtas projektas SELFIE. Šis įrankis anonimiškai renka mokinių, mokytojų ir mokyklų vadovų nuomones apie tai, kaip technologijos naudojamos jų mokykloje, ir, remdamasis šiais duomenimis, įrankis sugeneruoja mokyklos stipriųjų ir silpnųjų technologijų panaudojimo pusių apžvalgą. Taip šis įrankis padeda mokykloms įsivertinti, kaip jos atrodo skaitmeninio amžiaus kontekste, ir gali paskatinti diegti naujas geresnes mokymo(si) praktikas.

Pašnekovų nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.