Valstybės mozaika sudėtinga – daug politinių niuansų, visuomenės grupių skirtingumų, nevienareikšmiško istorinės atminties vertinimo, ir pamatyti bendrą paveikslą tampa ganėtinai sudėtinga. Tačiau net ir į sudėtingus dalykus nereikia bijoti žiūrėti supaprastintai ir pragmatiškai. Taip tikina ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius Dalius Misiūnas, pokalbį pradėdamas nuo to, kad valstybė paprasčiausiai yra bendra visų mūsų organizacija, ir mes visi esame vienodai atsakingi už tai, kad ją valdytų geriausi vadovai.

– Teigiama, kad siekiant aukštos valstybės valdymo kokybės prasminga diegti „valstybės-verslo“ sistemą, kai verslo strateginės plėtros prielaidos yra pritaikomos viešajame valdyme (turima strategija, veiklos organizuojamos strategijos įgyvendinimo vardan, resursai paskirstomi pagal strategijoje numatytus prioritetus, kiekvienas organizacijos narys veikia strategiškai, yra numatyti strategijos įgyvendinimo vertinimo kriterijai, atliekamas monitoringas, kt.). Kaip Jūs vertinate „valstybės-verslo“ sistemos idėją?

– Tikiu, kad tokia sistema gali būti veiksminga. Šį tikėjimą grindžiu prielaida, kad ir verslas, ir valstybė veikia kaip organizacija: įgyvendina veiklas, skirsto turimus resursus, priima sprendimus, planuoja, kaip pasiekti užsibrėžtus tikslus. Taigi nematau priežasčių, kodėl ir įmonėse, ir valstybėje negalėtų būti taikomi tie patys principai. Tiesa, sutinku, kad vien dėl didelio masto ir kompleksiškumo valstybę sunku suvokti kaip organizaciją. Tačiau jeigu ją dekonstruotume, matytume, kad ją sudaro daug mažesnių organizacijų ir jos visos siekia užsibrėžtų tikslų.

– Kokie prieštaravimai ir įtampos gali atsirasti sistemoje „valstybė-verslas“?

– Prieštaravimai daugiausia yra susiję su įsitikinimu, kad verslas aukščiau visko siekia pelno. O siekti pelno valstybei tarytum nepriimtina. Sutinku – valstybė nėra pelno siekianti organizacija. Tačiau ir valstybė neabejotinai siekia sėkmės, kartu ir finansinės. Taigi paradoksalu: „pelno“ sąvokos, kalbant apie valstybę, įprastai nenaudojame, tačiau nuolat kalbame apie „turtingas“ valstybes. Natūralu, kad turtingomis jos tapo organizuodamos ir valdydamos savo veiklas taip, kad šios būtų pelningos.

Kita vertus, keičiasi ir verslas, ilgą laiką kritikuotas dėl pernelyg siauro intereso – kuo didesnio ir greitesnio pelno siekimo. Neseniai didžiausi JAV verslai pasirašė deklaraciją, pažyminčią „išsiplėtusį“ verslo interesą. Pradėta kalbėti apie visų suinteresuotų šalių – darbuotojų, bendruomenės, valstybės, kurioje veikiama, – didesnę įtrauktį, dalijimąsi bendrai sukuriama verte. Žinoma, nuo deklaracijos pasirašymo iki jos įgyvendinimo dar užtruks. Tačiau vien tai jau liudija, kad savo misiją verslas pradeda suvokti kitaip.

Verslas pradeda suvokti atsakomybę plačiąja prasme – ne tik kaip atsakomybę prieš akcininkus, bet ir prieš gamtą, aplinką, darbuotojus, galiausiai, visą visuomenę, kuri tampa vis kritiškesnė, reiklesnė verslui. Verslas įsisąmonina, kad grąžos sulauks tik demonstruodamas atsakomybę.

– Esate teigęs, kad verslo akcininko (savininko) poziciją valstybėje turėtų atitikti visuomenė. Vadinasi, visuomenė, kaip ir verslo akcininkas (kurių kartais būna vienas ar keli žmonės, tačiau kartais taip pat tūkstančiai), turėtų kontroliuoti, prižiūrėti, vertinti valstybės (verslo) valdymą. Kaip Lietuvoje veikia ši logika? Ar per pastarąjį dešimtmetį matote teigiamų poslinkių?

– Viskas prasideda nuo klausimo, kaip mes žiūrime į valstybę. Dėl mūsų istorinės patirties (dar nepamirštos) dažnai atskiriame, kas yra valdiška ir kas yra mano. Nors iš tiesų valstybė veikia kaip bendra visų mūsų organizacija, ir sugretinus su korporatyviniu valdymu, jos akcininkais esame kiekvienas. Valstybės atveju netgi esame lygiaverčiais akcininkais, nes kiekvienas turime po vieną balsą, kuriuo galime pasinaudoti vienu metu.

Galime dar labiau detalizuoti valstybės ir įmonės analogiją. Štai įmonėje pirmiausia įvyksta visuotinis akcininkų susirinkimas, kurį valstybės atveju atitiktų rinkimai. Dažniausiai vienas iš svarbiausių klausimų visuotiniame akcininkų susirinkime yra balsavimas dėl valdymo organų. Įmonės stebėtojų tarybą valstybės mastu analogiškai atitiktų Seimas. Įmonės valdybą atitiktų Vyriausybė. Įvairūs komitetai (atsakingi už darbuotojus, strategiją, finansus, auditą, kt.) atitiktų ministerijas.

Šioje valstybės-įmonės analogijoje ryškėja tai, kad mes nepakankamai sąmoningai realizuojame savo, kaip akcininko, teises. Pirma, nepakankamai dalyvaujame rinkimuose. Juk jeigu tai būtų mūsų įmonė, vargu ar praleistume akcininkų susirinkimą, priešingai – norėtume, kad mūsų balsas kažką lemtų. Antra, mūsų pasirinkimas ne visada daromas, galvojant, kas naudingiausia valstybei (įmonei). Seimą ir Vyriausybę (tarybą ir valdybą) dažnai labiau vertiname pagal išvaizdą negu pagal gebėjimus. Arba – pagal įsitikinimus. Jeigu pažadai, kuriuos duoda politikai, būtų analogiškai duodami įmonėje, akcininkai labai greitai prašytų pažadus pagrįsti. Tiesa, akcininkai, nors ir mažai dalyvauja rutininėse įmonės veiklose (kaip ir piliečiai valstybės valdyme), gali lengvai atleisti valdybą. Tuo metu, norint pakeisti valstybės valdžią, tai sudėtingiau – reikia laukti kitų rinkimų.

– Ar „valstybės-verslo“ koncepcija prigyja Lietuvoje?

– Mes vis dar esame linkę supriešinti valstybę ir verslą. Sakome, kad valstybė negali būti tvarkoma taip, kaip privatus verslas. Darome prielaidą, kad versle visuomet veikla bus organizuojama efektyviau. Tikriausiai mūsų istorinė atmintis verčia taip galvoti. Juk ilgą laiką gyvenome sistemoje, kurioje viskas priklausė valstybei. Perėjus prie laisvos rinkos, privatus verslas atrodė labai nauja, patrauklu, kitoniška. Dėl to ir atsirado didelis atstumas tarp verslo ir valstybės. Neteigiu, kad verslo ir valstybės veiklos modeliai ilgainiui suvienodės, bet mainai gerosiomis praktikomis sveikintini.

– Dešimtmečio pradžioje mes, kaip valstybė, išsikėlėme dideles ambicijas – sumani visuomenė, sumani ekonomika ir sumanus valdymas („Lietuva 2030“). Kaip Jūs vertinate valstybės gebėjimą strategiškai planuoti? Ar turime tam reikalingų kompetencijų?

– Įvairių strateginių dokumentų yra pakankamai. Esminis iššūkis yra strategijų įgyvendinimas. Pagrindo strateginei stiprybei nesukuria priklausomybė nuo politinio ciklo. Pasikeitus valdžiai, keičiasi ir strategija, ir tai tarytum savaime suprantama. Nors nebūtinai taip turėtų būti.

Problema yra ir tai, kad į strateginių dokumentų rengimą nepakankamai įtraukiama visuomenė. Dėl to vėliau didžioji dalis gyventojų nelabai žino jų turinio ir paklausti gatvėje negalėtų konkrečiai atsakyti, kokia ateities Lietuvos strategija. Nors dokumentuose tikrai tai rastume. Dar mažiau visuomenė žino apie strateginių dokumentų įgyvendinimo progresą. Taigi reikia konstatuoti, kad esame silpni strategijų iškomunikavime, bendro sutarimo dėl jų radime ir jų įgyvendinime.

Tiesa, galime pasidžiaugti keliais atskirais strateginiais momentais. Paminėtini keli tokie pastarojo meto susitarimai. Pirma, nepriklausomybė nuo elektros ir dujų tiekimo iš Rytų. Antra, finansavimo gynybai padidinimas iki daugiau negu 2 proc. nuo BVP. Abu šie minėti strateginiai siekiai buvo gerai iškomunikuoti, dėl jų sutarė visos politinės jėgos. Didelį sutelktumą galėjome stebėti ir stojimo į Europos Sąjungą ir NATO klausimais. Vadinasi, kai klausimai pasiekia tam tikrą svarbos lygį, mes gebame susitelkti ir įgyvendinti strategijas.

– Žiniasklaidoje esate sakęs, kad strateginė kompetencija (susitarti) valstybei yra svarbu, bet dar svarbiau – strateginė disciplina (susitarti ir daryti). Galbūt galėtumėte išplėtoti šią mintį? Svarbiausia ne pati strategija, kaip tokia, bet „įveiklinta“ strategija? Žvelgiant į pastarąjį dešimtmetį – ar išmokome „įveiklinti“ strategiją?

– Atkreipsiu dėmesį, kad strateginė disciplina pirmiausia yra susijusi ne su tuo, ką darysime, o su tuo, ko nedarysime. Kadangi turimas ribotas resursų kiekis, jis turi būti nukreiptas ten, kur labiausiai tikimasi poveikio ir pokyčio.

Strategijos dažniausiai ir stringa dėl to, kad mes nieko nepakeičiame kasdienybėje. Tačiau strategija juk neatsiejama nuo pokyčio. Remiantis klasikiniais apibrėžimais, strategija apima viziją, kur noriu būti, ir planą, kaip iki ten nueisiu. Nėra tokių strategijų (arba tokių yra labai mažai), kurios sakytų, kad darysime viską taip, kaip darėme iki šiol.

Tačiau ateina biudžeto priėmimo etapas, ir vėl visiems reikia pinigų. Taigi pritaikomas „visiems po truputį“ principas, kuris trumpuoju laikotarpiu nuramina, bet nesukuria jokio pagrindo progresui. Tai, galima sakyti, yra tas pats, kaip nieko nedarymas, ir strategijos lieka popieriuje.

– Aplinkybėms keičiantis labai greitai, ilgalaikio planavimo horizontas, rodos, trumpėja. Nuolat turime sugrįžti prie prioritetų ir įsivertinti, ar jie tebėra aktualūs. Kaip užtikrinti, kad, esant tokiai didelei dinamikai (technologijų, politinei, aplinkos kaitai), strategija išliktų aktuali? Neišvengiamai turime nuolatos ją modifikuoti? Bet tai tarsi suponuoja nenuoseklumą, nuolatinį resursų perskirstymą, blaškymąsi nuo vieno prioriteto prie kito. Kokios verslo praktikos – juk ir įmonėse vadovai taip pat nuolat keičiasi (neretai netgi dažniau negu kadencijos laikotarpis)?

– Strategija – ilgalaikis dalykas. Bet sutinku, kad aplinka daug lemia, ypač kalbant apie strategijos mikrolygmenis. Norėdami suprasti strategijų modifikacijų procesą, iškonstruokime strategiją.

Pagrindinis strategijos elementas yra vizija – kokius save matome ateityje, kokio galutinio tikslo siekiame. Vizija, net ir pasikeitus aplinkai, menkai keičiasi. Nes juk vizija yra pakankamai paprasta ir universali. Štai pavyzdžiui, „būti sėkmingam“, „būti turtingam“, „būti geriausiam“.

Toliau rikiuojasi kitas strategijos lygmuo – konkrečios, bet dar taipogi gana stabilios kryptys, kaip ir kokiu keliu aš eisiu, siekdamas įgyvendinti viziją. Kryptys išskaidomos į priemones. Ir galiausiai prieinama prie nedidelių pokyčių projektų lygmens.

Visa tai iliustruokime pavyzdžiui. Sakykime, kad valstybės vizija – būti gretose TOP 10 stipriausių Europos šalių. To siekiant, viena valstybės veiksmų kryptis galbūt bus ekonomika. O tai įgyvendinti galbūt bus numatoma tokiomis priemonėmis, kaip eksporto skatinimas, sukuriamos pridėtinės vertės didinimas, BVP vienam gyventojui augimas. Tuomet seks konkretūs projektai, skirti pritraukti investicijas, sukurti klasterius, kt.

Kuo į žemesnius strategijos lygmenis leidiesi, tuo modifikacijų, tikėtina, bus daugiau. Vizijos ir krypčių lygmenys nelabai keičiasi, ir jų įgyvendinimas, kaip rodo Švedijos, Airijos ir kitų valstybių pavyzdžiai, užtrunka dešimtmečius. Numatomos priemonės, projektai, žinoma, labiau priklauso nuo aplinkos. Nes juk, kažką pradėjus, ilgainiui gali paaiškėti, kad tai neveikia. Tada neišvengiamai turi ieškoti naujo sprendimo. Bet tai nereiškia, kad turi keisti kryptį.

– Žvelgiant į naują dešimtmetį, kokių, Jūsų manymu, pokyčių (pirmiausia) reikia mūsų viešajame valdyme? Kur mūsų valstybei reikia susitelkti ir sustiprėti per ateinančius 10 metų? O kokius pozityvius šalies valdysenos pokyčius, matytus per pastarąjį dešimtmetį, verta tęsti?

– Pirmiausia, manau, reikėtų susikoncentruoti į prioritetus – kuo mes norime tapti ir kur mes norime nueiti. Orientacija į ateitį turėtų tapti svarbiau negu šiandienos gaisrų gesinimas. Šiandieninių problemų nereikėtų visai ignoruoti. Bet kaip ir įmonėse, jeigu vadovai susikoncentruoja į gaisrų gesinimą, paprastai nukenčia strategija ir ilgalaikė perspektyva. Taigi pirmiausia svarbu sutarti dėl prioritetų ir strategijų, kurios yra ilgesnės negu viena kadencija. Mano manymu, ten visų pirma ten turėtų atsirasti švietimas. Švietimo strategija ir jos svarbos įprasminimas realiais sprendimais ilgainiui išspręstų daug šalutinių problemų.

Pastangas taip pat turėtume nukreipti į kompetencijų viešajame sektoriuje stiprinimą. Pirmiausia išskirčiau vadybines kompetencijas – lyderystę ir gebėjimą valdyti, vadovauti. Didžioji dalis problemų, apie kurias šiandien skaitome, mano galva, yra susijusios būtent su šių kompetencijų trūkumu. Žinoma, žodis „lyderystė“ labai platus. Tačiau svarbiausios, mano įsitikinimu, yra dvi lyderystės dalys. Pirma, tai – drąsa siekti daugiau, turėti ambiciją, priimti iššūkius, nors nežinai, ar tau tikrai pavyks juos įveikti. Antra, tai – atsakomybė nemesti kelio dėl takelio, dėti visas pastangas, jog iššūkiai būtų įveikti.

Kuo daugiau tokios lyderystės turėsime Parlamente, Vyriausybėje, ministerijose (visų pirma vadovų lygmeniu), tuo strategijų įgyvendinimas bus efektyvesnis ir tuo visai valstybei bus geriau.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.